kad knygų žiurkės gavo dovanų iš Užkalnio jo naujausią knygą. Baisiai apsipatenkinusios 🙂 – kas gi nemėgsta gauti dovanų!
Month: December 2010
“Miego brolio” premjera Menų spaustuvėje
Rytoj bus ‘Miego brolio’, kurį mes prisiminėme čia, premjera. Daugiau skaitykite Bernardinuose. Gaila, kad aš užpustytam kaime, o ne Vilniuj. (Bet užpustytas kaimas – žiemiškai gražus) 🙂 .
Knygų žmonės Vilniuje 25: Maironis
(Tikiuosi, kad čia nebus paskutinis šių metų įrašas 🙂 )
Maironis sėdi Kaune, na, o Vilniuje, Maironis turi savo gatvę, o viena iš gatvės lentelių yra ant tokio stulpo. Garbė stulpui, turi savo adresą.
|kur lygūs|
Mes gyvenome
Šiemet aš jaučiuosi ypatingai atkreipusi dėmesį į lietuvių literatūrą, ypač, kai šiandien baigiau skaityt dar vieną į Metų knygas pretenduojančią knygą – Marcelijaus Martinaičio ‘Mes gyvenome’. Buvau pavarčius knygą knygyne, bet nesiryžau pirkti, ir labai apsidžiaugiau radusi bibliotekoje, pasiėmiau ir tikrai greitai suskaičiau.
Skaičiau kaip kokią pasaką, gal kaip pasakojimą, klausomą kaimo troboj. Labai patiko pirmo skyriaus pamąstymas apie tai, kas mes esame, iš kur ateiname, kur nueiname, kaip keičiamės, ar tebesame tuo, kuo buvome prieš kažkiek metų:
“Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra – negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius – lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum pažadintas kokių nors įvykių, kūrybos, sapnų, nusiminimo ar nesulaikomai bėgančių metų.”
“Štai kokia yra gyvenimo istorija, neinanti į tolimas laiko miglas. Esi atsitiktinis ir kartu – ne. Per tave pereina, prateka istorija, nutiesusi taką tiems, kurių niekada nesutiksi ir nematysi, net nežinosi, kas jie. Nėra nė vieno gyvenimo, kad ir menkiausio, kuris neatsilieptų, nenueitų kaip aidas per laiko tolumas, tapdamas naujų gimimų grandine.”
Daug gražaus teksto, kuriuo pasakojama autoriaus vaikystė, jaunystė. Apie kaimą, kuris buvo (jau nebėra) Lietuvos vidury, o kartu ir ant pasaulio krašto, nes toks užkampis, kad sunku net įsivaizduoti, “viduramžiai XXa. vidury” – taip sako pats autorius, gimęs kaime, kur egzistavo natūrinis ūkis, patriarchalinė sistema, tokia konservatyvi, uždara ir nieko į save neįsleidžianti, kad apie pasikeitimus ir naujoves niekas nė sapnuoti nesapnavo, negirdėjo, neregėjo. Visi pasikeitimai atėjo per nelaimes, karus, visokias baisybes. Jei išediavai už tos santvarkos ribų, tapdavai “nesavas”, niekada nebepritapdavai.
Kartais skaitydavau ir negalėdavau patikėti, kad rašoma apie tokį palyginti neseną laiką (Marcelijus Martinaitis gimė 1936m.) ir kad ant tos pačios žemės, vos šimto kilometrų spinduliu egzistavo visiškai skirtingi pasauliai (prisiminkime Galiną Dauguvietytę, kuri savo prisiminimuose parašė apie tai, kaip tuo metu gyveno Lietuvos miestas), skirtingos santvarkos, neįsivaizduojamai skirtinga kultūra.
Taigi toks pasakojimas knygoje apie pasaulį, kurio jau nebėra, kartais net sunku patikėti, kad buvo. Be pamokslavimų, padėjavimų – paminklas, palikimas savo vaikystei, duoklė mūsų istorijai. Ir kažkaip taip graudu skaityti paskutinį eilėraštį knygoje, parašytąautoriaus žiūrint į savo mokyklinę nuotrauką…
Antras iš dešinės, kiek apskuręs,/ Stypsantis virš pirmos mergaičių eilės,/Esu aš.
Žvilgsnis – / Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli./ Dešinė kiek sulenkta -/
Norėtų ją uždėt ant peties/ Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.
Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:/ Ten nieko neliko, kur stovim – /
Viskas perrausta, skendi piktžolėse./ Pasikeitė visos kūno ląstelės. Kitas protas,/
Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie./ Treti dantys.
Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?/ Ko jis taip tikis? Iš manęs dabartinio?
Iš tos, stovinčios priekyje?/ Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,/ Kad būtų gražu Lietuvoj.
Kaip jam pasakyt, kad neverta?/ Kad jinai greit susens, bus pavargus,
Aplipus vaikais,/ Pikta – /Kad niekad nebus tavo.
Kaip jam pasakyt, / Kad jau mirė tėvai,/ Kad nieko nėra,/ Kas matyt toj nuotraukoj?
O žvelgiu su tokiu pasitikėjimu,/ Dar neapviltas mano gyvenimo:/
Jis nežino, kas būsiu,/ Kad rašysiu eilėraščius,/
Kad bus kita moteris,/ Dėl ko jis labai nusimintų.
Sutikęs manęs nepažintų,/ Drovėtųsi būti pakalbintas,/
Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,/
Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,/
Per pamoką užsikirstų deklamuodamas/ Mano išmoktą eilėraštį.
O norėčiau ką nors jam nupirkti:/ Knygą, geresnį drabužį,/ Užrašyt palikimą.
|>><<|
On Chesil Beach
Neslėpsiu, Giedrė daro man didelę įtaką 🙂 Na, bent jau knygų skaityme tai tikrai. Ypatingai tų autorių, kurių aš vis dar esu virgin. Taip pasakyčiau ir apie Ian McEwan. Sakyčiau, kad iki kokio užvakar vis dar buvau virgin, nes, nors ir skaičiau jo ‘Amsterdamą’, viską, ką apie jį atsimenu, tai, kad man visai nepatiko, dėl to kitos jo knygos, savaime suprantama, buvo tiesiog praignoruotos, o į Giedrės meilę McEwan’ui būdavo žiūrima šnairomis, iš padilbų (jei taip galima žiūrėti). Na, o bet tačiau, kadangi Giedrė daro didelę įtaką, tai knygyne užėjusi nupigintą Ian knygą, aš (ta pati, kuri prieš eidama į knygyną pasižadėjo TIK pažiūrėti) čiupau ploną knygiūkštę – nusprendžiau Ian’ui duoti dar vieną šansą. Giedreeee, jis manęs šį kartą tikrai nenuvylė.
Nors knygos tekstas vietomis mane ir paleisdavo, bet aprašytoji situacija, knygos veikėjai slankiojo paskui mane visą laiką, kol skaičiau knygą ir dar kelias dienas po to. O tai tikriausiai yra geros knygos požymis, ane? Labai gaila, kad Jotema ant knygos nugarėlės praktiškai atpasakojo visą knygą, uždavė knygos nuotaiką ir net pacitavo problemos sprendimą – vieną svarbiausių knygos vietų (!!!), tai beliko tik perskaityti ir pasitvirtinti, kas ant nugarėlės parašyta 😦 Tikrai nemanau, kad tiek reikia atskleisti pačio knygos veiksmo, todėl, jei sugalvosite knygą skaityti, būkite kantrūs ir neskaitykite knygos aprašymo. Tiek kiek reikia parašyti, rašau čia:
”Edvardas ir Floransa, jauni ir skaistūs, tą rytą susituokę, atvyksta medaus mėnesiui į viešbutį Dorseto pakrantėje. Per pietus savo numeryje abu stengiasi nugalėti kiekvienas savąsias baimes dėl jų laukiančios vestuvių nakties…”
Viskas vyksta 1962 m. Skaičiau ir galvojau, kaip man gaila tų jaunučių žmonių, kurie abu dar nebuvo subrendę gyventi kartu, šeimoje. Jiems abiems šito nereikėjo, bet tuo metu santuoka buvo vienintelis nežiaurus priimtinas kelias pabėgti nuo tėvų ir pagaliau tapti laisvu, už save atsakingu žmogumi. Iš čia (tradicijos, įpročių, visuomenės normų) tikriausiai ir kyla visa pasakojimo tragedija. Lyg veikėjai būtų gimę per anksti, nesulaukę seksualinės revoliucijos, kuri būtų išsprendusi jei ne visas, tai bent jau didžiasias jų problemas. Skaičiau ir žavėjausi, kaip meistriškai McEwan atskleidžia abiejų lyčių mintis, poreikį, baimes, kaip supranta moters jausmus, Floransos dilemą (norą būti laisvai nuo tėvų, profesines ambicijas ir netiesioginę, o gal ir tiesioginę to kainą).
Džiaugiausi šia knyga, nes po keleto tokių sakyčiau labai vidutiniškų knygų (su Grisham Kalėdom nors ir pradėjau, bet neprasidėjau), pagaliau gavau savo sielai ir galvai peno. Ačiū Giedrei ir McEwan. Giedre, kokia ten ‘sekanti’ McEwan knygą? 🙂
|užpustyta|
Liūdna naujiena
Kalėdos bus?
Keturios dienos iki Kalėdų.
Man tik trys, nes Švedija švenčia visą Kūčių dieną nuo pat ryto.
Tai tuo metu, kai turguje pirksit riešutus, kai namuose kvepės menke, kai jūs ruošitės gražiai Kūčių vakarienei, aš jau švęsiu.
Nors as šventimas toks keistas- aš pasninkauju, valgau žuvį, o visi kiti valgo mėsos kukulius, kumpį, dešras ir šonkaulius.
Visiems šventė jau prasidėjusi, o mano vidinis laikrodis sako, jog dar per anksti dovanų atidarymui ir šokoladui.
Kai švedai trečią valandą žiūri Disnėjaus multikus (tuos pačius nuo 1959ųjų- neklauskit manęs kodėl ir nebandykit suprasti, tokia tradicija), aš mintyse grūduosi su sese tėvų namų virtuvėje ir galvoju, ar jai šiemet pavyko pagaminti tuos koldūniukus su grybais. 
O kas jei tiesiog nešvęsti Kalėdų?
O kodėl neignoravus šitų švenčių, ir pavyzdžiui, neišvažiavus tuo Kalėdiniu periodu ten, kur šilta?
Kur nereikia puošti eglutės, kviestis draugų, pirkti dovanų?
J.Grisham knygos “Kalėdų nebus” (“Skipping Christmas” išleista ir lietuvių kalba) herojai Luther ir Nora būtent taip ir sugalvoja pasielgt prieš šias Kalėdas. Juk vienintelė dukra išvyko į Peru, tad be jos ir taip toks Kalėdos būtų netokios.
O Luther dar paskaičiavo, kad praėjusios Kalėdos jam kainavo 6100 dolerių, tai šiemet jis pasiryžęs sutaupyti tiek dolerius, tiek nervus.
Atrodytų, na kas čia tokio?
Bet jų sprendimas pasirodo esąs labai provokuojantis. Ir jiems tenka aiškintis ir draugams, ir policijai, ir skautams su kalėdine eglute, ir bendradarbiams, ir kaimynams, kurie labai jau kiša nosį ne į savo reikalus ir dejuoja dėl nepuoštos eglutės, nepapuošto namo, neišsiųstų atvirukų ir kitų milijono dalykų.
Knyga man pasirodė tokia labai labai amerikietiška, kai kuriuos žmonių keistumus ir neadekvačias reakcijas nurašiau “amerikonams”, bet daug dalykų buvo pažįstami: nereikalingas stresas, gal per didelis pinigų leidimas, skubėjimas ir pan.
Nelabai patiko tai, kad visi tie į Luther gyvenimą besikišantys žmonės knygoje tarsi turi aukštesnę moralę, o Luther per daug vaizduojamas kaip Grinčas, gadinantis Kalėdų stebuklą
Bet!
Knyga man pasirodė linksma, situacijos juokingos (bet gana nuspėjamos), tekstas labai nesudėtingas, tai knyga, sakyčiau, labai tinka skaityti per artėjančias šventes.
Ypač jei norisi kažko lengvesnio ir susijusio su šventėmis.
J.Grisham rašymo stilius- lyg rašytų filmo scenarijų, (filmas “Christmas with Kranks” gavo žiaurias recenzijas) labai lengva įsivaizduoti tas komiškas-nekomiškas situacijas.
Linksma Kalėdinė komedija juodu ant balto
K.Ž.G
Būna ir gerų naujienų?
Baigtas dar vienas Nacionalinės Mažvydo bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcijos etapas. Džiugi naujiena. Bet įtariu, kad šis etapas turėjo būti baigtas kokiais 2008 m., kad švenčiant tūkstantmetį tauta turėtų Nacionalinę biblioteką. Ir tikriausiai, kaip visada, atsirado visokių kitokių prioritetų (neminėsim čia visokių Valdovų rūmų). Kada atsiras politikas, kurio ne deklaruojamas, o tikras prioritetas bus Nacionalinė biblioteka, o ne Nacionalinė pinigų plovykla? Tyrimai rodo, kad penkiolikmečiai nesupranta, ką skaito, o mūsų valstybėje vis dar atsiranda kitų reikalų (žinoma, avinų banda lengviau manipuliuoti)? Ir nors etapo baigtuvės gera naujiena, pagal vaizdelį nuotraukoje neatrodo, kad tame pastate jau greitai apsigyvens knygos…
|burbanti L|
Norėti niekas nedraudžia
Aš šiemet Kalėdoms užsiprašiau šitų knygų
A.Baricco “Emausas”
Eugenides “Jaunosios savižudės” 
S.Rushdie “Florencijos kerėtoja”
Didžiųjų žmonių meilės laiškai
R.Bolano “2666”
S.Combuchen “Spill” (August premija 2010)
D.Nicholls “One Day”
M.V.Llosa “Aunt Julia and the Scriptwriter”
O kokių knygų tu norėtum gauti Kalėdoms?
K.Ž.G.
A.Baricco “Emausas”
Eugenides “Jaunosios savizudes”
S.Rushdie “Florencijos keretoja”
Didziuju zmoniu meiles laiskai
R.Bolano “2666”
S.Combucjen “Spill” (August premija 2010)
D.Nicholls “One Day
M.V.Llosa Aunt Julia and the Scriptwriter”
Tylus tikėjimas angelais
Nu, šakės, man ir sekas paskutiniu metu užsirauti ant visokių baisybių, žmogžudysčių ir kitų “nuostabių” dalykų. Na, iš dalies pati kalta, nes jau labai reikėjo šitą ant viršelio išgirtą knygą (“vienas laukiamiausių ir perkamiausių skaitinių Didžiojoje Britanijoje 2008 m.”) grąžinti į biblioteką, na, žinot, Kalėdos, skolos ir visa kita. O aš taip nemėgstu mest knygų į šoną, o apie vidurį taip norėjos, bet paskui persiritau į antrą pusę ir visai susiskaitė.
Na, knyga lyg ir detektyvas, lyg ir psichologinis romanas su detektyvo elementais, kažkas panašaus. Ir antroji knygos pusė mane kažkaip įtraukė, knyga manęs neįtikino ir tikrai nematau nieko tokio ypatingo, dėl ko čia ją jau taip reikėtų pulti ir pirkti. (Tik jau nedovanokit niekam dovanų!) Gal net keista, bet kelias mintis net pasibraukiau, bet tai tikriausiai ir viskas, ką gero gali čia rasti. Nors dabar ir svarstau, kad gal ir negalėčiau taip sakyti, pagrindinio herojaus Džozefo paveikslas toks visai nieko. Įdomu, kad jis knygoje jis yra rašytojas ir netgi parašo dvi knygas, kas sakyčiau yra neįtikėtina sėkmė, turint omeny, kiek nelaimių autorius šiam herojui užkrovė. Tai va toks ir gaunas klaudžiojimas tarp visai gal neblogos knygos ir nieko gero knygos.
“Gedėjimas turėtų tęstis tiek, kiek žydi gėlės. Gyvenimas nestovi vietoje. Nori tiesos? Pasakysiu tau tiesą. Šiandien daug kalbama apie karą. Ankščiau kalbėdavo apie Depresiją. Kad ir kas būtų, žmonės miršta kiekvieną minutę. Nesvarbu – iš bdao, nuo šalčio, ligų ar Ei-dolfo Hitlerio kulkų. Miręs yra miręs, nesvarbu, kaip jis atgula į žemę ar pakyla į orą. Būtent tada žmonės sukrunta lovose. Nauji žmonės gaminami beveik taip pat greitai, kaip seni miršta. Nauji žmonės gaminami papraščiau ir lengviau nei vyšniniai blynai. Taip gamta apsivalo nuo praeities ir pasiruošia ateičiai. Ar supranti mane?”
“Kartais aš manau, kad metai yra tiesos priešas.
Mums senstant, mumyse kaupiasi cinizmas ir kartėlis, mes prarandame vaikšiką nekaltumą, o kartu su juo išblėsta įžvalgumas, leidžiantis mums suprasti žmonių širdis. Pažiūrėk jiems į akis, sakau sau, ir žiūrėdamas pamatysi tiesą, kokie jie iš tiesų yra. Akys yra sielos langai; žiūrėk atidžiai, ir tu pamatysi juose tamsiausių minčių atspindžius.”
|trokštanti gražios knygos|
Apie neskaitymą :(
Ir dar kartą apie dramblius
Atrodo, jog visai neseniai prasidėjo filmo “Vanduo drambliams” (pagal S.Gruen knygą) statymas, o dabar jau galima pamatyti šio filmo anonsą.
Mes apie knygą esan rašiusios čia
Kaip jums filmo anonsas? Gražus, ar ne?
K.Ž.G
Advento kalendorius 18 arba NYT penketukas
NY Times paskelbė 2010ųjų geriausiųjų grožinės literatūros knygų penketuką . NYT literatūrinė skiltis man yra vienas didžiausių autoritetų, tai aš pati nusirašau knygas iš penketuko ir tiesiai į Amazone… Juk NYT taip liepė. Tik dėl to J.Franzen šiek tiek burbu. Gal vis dėlto reikia mesti principus šalin ir skaityti, jei jo knygos tokios geros…
1.J.Franzen “Freedom”
2.A.Beattie “The New Yorker Stories”
3. E. Donoghue “Room”
4. W.Trevor “Selected Stories”
5. J.Egan “A Visit From The Goon Squad”
K.Ž.G
Knygų žmonės Vilniuje 24: atgimusi Littera
Visai neseniai Vilniuje, viename universiteto kiemelių, vėl duris atvėrė knygynas Littera. Gražus knygynas su gražiom freskom.
|L|
Gotikiniai romanai
Kai viename knygų blogų skaičiau įrašą apie gotikinius romanus, instinktyviai pagalvojau: “Na aš tokių tai tikrai neskaitau”, bet gerokai pagalvojusi, turi prisipažinti, jog skaitau ir kad man tokios knygos net labai patinka.
O šitame video 05 min 5 sek galit pamatyti man pačią baisiausią sceną iš Džeinės Eir
K.Ž.G
knyguziurkes.com 