Neslėpsiu, Giedrė daro man didelę įtaką 🙂 Na, bent jau knygų skaityme tai tikrai. Ypatingai tų autorių, kurių aš vis dar esu virgin. Taip pasakyčiau ir apie Ian McEwan. Sakyčiau, kad iki kokio užvakar vis dar buvau virgin, nes, nors ir skaičiau jo ‘Amsterdamą’, viską, ką apie jį atsimenu, tai, kad man visai nepatiko, dėl to kitos jo knygos, savaime suprantama, buvo tiesiog praignoruotos, o į Giedrės meilę McEwan’ui būdavo žiūrima šnairomis, iš padilbų (jei taip galima žiūrėti). Na, o bet tačiau, kadangi Giedrė daro didelę įtaką, tai knygyne užėjusi nupigintą Ian knygą, aš (ta pati, kuri prieš eidama į knygyną pasižadėjo TIK pažiūrėti) čiupau ploną knygiūkštę – nusprendžiau Ian’ui duoti dar vieną šansą. Giedreeee, jis manęs šį kartą tikrai nenuvylė.
Nors knygos tekstas vietomis mane ir paleisdavo, bet aprašytoji situacija, knygos veikėjai slankiojo paskui mane visą laiką, kol skaičiau knygą ir dar kelias dienas po to. O tai tikriausiai yra geros knygos požymis, ane? Labai gaila, kad Jotema ant knygos nugarėlės praktiškai atpasakojo visą knygą, uždavė knygos nuotaiką ir net pacitavo problemos sprendimą – vieną svarbiausių knygos vietų (!!!), tai beliko tik perskaityti ir pasitvirtinti, kas ant nugarėlės parašyta 😦 Tikrai nemanau, kad tiek reikia atskleisti pačio knygos veiksmo, todėl, jei sugalvosite knygą skaityti, būkite kantrūs ir neskaitykite knygos aprašymo. Tiek kiek reikia parašyti, rašau čia:
”Edvardas ir Floransa, jauni ir skaistūs, tą rytą susituokę, atvyksta medaus mėnesiui į viešbutį Dorseto pakrantėje. Per pietus savo numeryje abu stengiasi nugalėti kiekvienas savąsias baimes dėl jų laukiančios vestuvių nakties…”
Viskas vyksta 1962 m. Skaičiau ir galvojau, kaip man gaila tų jaunučių žmonių, kurie abu dar nebuvo subrendę gyventi kartu, šeimoje. Jiems abiems šito nereikėjo, bet tuo metu santuoka buvo vienintelis nežiaurus priimtinas kelias pabėgti nuo tėvų ir pagaliau tapti laisvu, už save atsakingu žmogumi. Iš čia (tradicijos, įpročių, visuomenės normų) tikriausiai ir kyla visa pasakojimo tragedija. Lyg veikėjai būtų gimę per anksti, nesulaukę seksualinės revoliucijos, kuri būtų išsprendusi jei ne visas, tai bent jau didžiasias jų problemas. Skaičiau ir žavėjausi, kaip meistriškai McEwan atskleidžia abiejų lyčių mintis, poreikį, baimes, kaip supranta moters jausmus, Floransos dilemą (norą būti laisvai nuo tėvų, profesines ambicijas ir netiesioginę, o gal ir tiesioginę to kainą).
Džiaugiausi šia knyga, nes po keleto tokių sakyčiau labai vidutiniškų knygų (su Grisham Kalėdom nors ir pradėjau, bet neprasidėjau), pagaliau gavau savo sielai ir galvai peno. Ačiū Giedrei ir McEwan. Giedre, kokia ten ‘sekanti’ McEwan knygą? 🙂
|užpustyta|
ojė kaip apsidžiaugiau, jog tau patiko “Pakrantė”. “Amsterdamas” ir man visai nepatiko, gerai, kad nebuvo pirma skaityta McEwan knyga, kitaip būčiau metusi Ianą į kampą.
man tai labai patinka tai, kad McEwan daznai raso apie tai, jog vienas zodis, vienas mazas poelgis gali pakeisti musu gyvenimus neatpazistamai. Gal todel man kiekvieno musu gyvenimai atrodo tokie episki, bet kada galintis pasisukti taip, kad tiktu knygos siuzetui 🙂
hmm, tai kokia kita knyga turiu skaityti, taip ir neparasei man 🙂
ar tik ne ,,Atpirkimą” ? 😀
“Atpirkima” KZL mate filma, tai nenori skaityti. Nors man pirmoji “Atpirkimo” dalis, tos vienos dienos aprasymas, mano nuomone, yra vienas literaturiniu sedevru.