Skaičiau kaip kokią pasaką, gal kaip pasakojimą, klausomą kaimo troboj. Labai patiko pirmo skyriaus pamąstymas apie tai, kas mes esame, iš kur ateiname, kur nueiname, kaip keičiamės, ar tebesame tuo, kuo buvome prieš kažkiek metų:

“Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra – negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius – lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum pažadintas kokių nors įvykių, kūrybos, sapnų, nusiminimo ar nesulaikomai bėgančių metų.”

“Štai kokia yra gyvenimo istorija, neinanti į tolimas laiko miglas. Esi atsitiktinis ir kartu – ne. Per tave pereina, prateka istorija, nutiesusi taką tiems, kurių niekada nesutiksi ir nematysi, net nežinosi, kas jie. Nėra nė vieno gyvenimo, kad ir menkiausio, kuris neatsilieptų, nenueitų kaip aidas per laiko tolumas, tapdamas naujų gimimų grandine.”

Daug gražaus teksto, kuriuo pasakojama autoriaus vaikystė, jaunystė. Apie kaimą, kuris buvo (jau nebėra) Lietuvos vidury, o kartu ir ant pasaulio krašto, nes toks užkampis, kad sunku net įsivaizduoti, “viduramžiai XXa. vidury” – taip sako pats autorius, gimęs kaime, kur egzistavo natūrinis ūkis, patriarchalinė sistema, tokia konservatyvi, uždara ir nieko į save neįsleidžianti, kad apie pasikeitimus ir naujoves niekas nė sapnuoti nesapnavo, negirdėjo, neregėjo. Visi pasikeitimai atėjo per nelaimes, karus, visokias baisybes. Jei išediavai už tos santvarkos ribų, tapdavai “nesavas”, niekada nebepritapdavai.

Kartais skaitydavau ir negalėdavau patikėti, kad rašoma apie tokį palyginti neseną laiką (Marcelijus Martinaitis gimė 1936m.) ir kad ant tos pačios žemės, vos šimto kilometrų spinduliu egzistavo visiškai skirtingi pasauliai (prisiminkime Galiną Dauguvietytę, kuri savo prisiminimuose parašė apie tai, kaip tuo metu gyveno Lietuvos miestas), skirtingos santvarkos, neįsivaizduojamai skirtinga kultūra.

Taigi toks pasakojimas knygoje apie pasaulį, kurio jau nebėra, kartais net sunku patikėti, kad buvo. Be pamokslavimų, padėjavimų – paminklas, palikimas savo vaikystei, duoklė mūsų istorijai. Ir kažkaip taip graudu skaityti paskutinį eilėraštį knygoje, parašytąautoriaus  žiūrint į savo mokyklinę nuotrauką…

Antras iš dešinės, kiek apskuręs,/ Stypsantis virš pirmos mergaičių eilės,/Esu aš.

Žvilgsnis – / Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli./ Dešinė kiek sulenkta -/

Norėtų ją uždėt ant peties/ Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.

Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:/ Ten nieko neliko, kur stovim – /

Viskas perrausta, skendi piktžolėse./ Pasikeitė visos kūno ląstelės. Kitas protas,/

Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie./ Treti dantys.

Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?/ Ko jis taip tikis? Iš manęs dabartinio?

Iš tos, stovinčios priekyje?/ Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,/ Kad būtų gražu Lietuvoj.

Kaip jam pasakyt, kad neverta?/ Kad jinai greit susens, bus pavargus,

Aplipus vaikais,/ Pikta – /Kad niekad nebus tavo.

Kaip jam pasakyt, / Kad jau mirė tėvai,/ Kad nieko nėra,/ Kas matyt toj nuotraukoj?

O žvelgiu su tokiu pasitikėjimu,/ Dar neapviltas mano gyvenimo:/

Jis nežino, kas būsiu,/ Kad rašysiu eilėraščius,/

Kad bus kita moteris,/ Dėl ko jis labai nusimintų.

Sutikęs manęs nepažintų,/ Drovėtųsi būti pakalbintas,/

Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,/

Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,/

Per pamoką užsikirstų deklamuodamas/ Mano išmoktą eilėraštį.

O norėčiau ką nors jam nupirkti:/ Knygą, geresnį drabužį,/ Užrašyt palikimą.

|>><<|