A.Baricco “Emausas”
Eugenides “Jaunosios savižudės”
S.Rushdie “Florencijos kerėtoja”
Didžiųjų žmonių meilės laiškai
R.Bolano “2666”
S.Combuchen “Spill” (August premija 2010)
D.Nicholls “One Day”
M.V.Llosa “Aunt Julia and the Scriptwriter”
Nu, šakės, man ir sekas paskutiniu metu užsirauti ant visokių baisybių, žmogžudysčių ir kitų “nuostabių” dalykų. Na, iš dalies pati kalta, nes jau labai reikėjo šitą ant viršelio išgirtą knygą (“vienas laukiamiausių ir perkamiausių skaitinių Didžiojoje Britanijoje 2008 m.”) grąžinti į biblioteką, na, žinot, Kalėdos, skolos ir visa kita. O aš taip nemėgstu mest knygų į šoną, o apie vidurį taip norėjos, bet paskui persiritau į antrą pusę ir visai susiskaitė.
Na, knyga lyg ir detektyvas, lyg ir psichologinis romanas su detektyvo elementais, kažkas panašaus. Ir antroji knygos pusė mane kažkaip įtraukė, knyga manęs neįtikino ir tikrai nematau nieko tokio ypatingo, dėl ko čia ją jau taip reikėtų pulti ir pirkti. (Tik jau nedovanokit niekam dovanų!) Gal net keista, bet kelias mintis net pasibraukiau, bet tai tikriausiai ir viskas, ką gero gali čia rasti. Nors dabar ir svarstau, kad gal ir negalėčiau taip sakyti, pagrindinio herojaus Džozefo paveikslas toks visai nieko. Įdomu, kad jis knygoje jis yra rašytojas ir netgi parašo dvi knygas, kas sakyčiau yra neįtikėtina sėkmė, turint omeny, kiek nelaimių autorius šiam herojui užkrovė. Tai va toks ir gaunas klaudžiojimas tarp visai gal neblogos knygos ir nieko gero knygos.
R.J.Ellory
“Gedėjimas turėtų tęstis tiek, kiek žydi gėlės. Gyvenimas nestovi vietoje. Nori tiesos? Pasakysiu tau tiesą. Šiandien daug kalbama apie karą. Ankščiau kalbėdavo apie Depresiją. Kad ir kas būtų, žmonės miršta kiekvieną minutę. Nesvarbu – iš bdao, nuo šalčio, ligų ar Ei-dolfo Hitlerio kulkų. Miręs yra miręs, nesvarbu, kaip jis atgula į žemę ar pakyla į orą. Būtent tada žmonės sukrunta lovose. Nauji žmonės gaminami beveik taip pat greitai, kaip seni miršta. Nauji žmonės gaminami papraščiau ir lengviau nei vyšniniai blynai. Taip gamta apsivalo nuo praeities ir pasiruošia ateičiai. Ar supranti mane?”
“Kartais aš manau, kad metai yra tiesos priešas.
Mums senstant, mumyse kaupiasi cinizmas ir kartėlis, mes prarandame vaikšiką nekaltumą, o kartu su juo išblėsta įžvalgumas, leidžiantis mums suprasti žmonių širdis. Pažiūrėk jiems į akis, sakau sau, ir žiūrėdamas pamatysi tiesą, kokie jie iš tiesų yra. Akys yra sielos langai; žiūrėk atidžiai, ir tu pamatysi juose tamsiausių minčių atspindžius.”