Kai ankstesniais metais keliaudavau į knygų mugę, tai nešdavaus tik pinigų, o knygas pirkdavau spontaniškai. O dabar jau rašausi sąrašiuką, kad ko nors, ko noriu, nepamirščiau. Labai tikiuosi, kad mano norimos knygutės bus pigiau nei knygynuose.
Kaip matot, lietuvių literatūra valdo! Stebinu save pačią!
Žinau, kad be sąrašinio, kuprinėje atsidurs dar koks 10 kg knygų, juk tikrai pirksiu ką nors kukuliams ir dar milijoną neplanuotų knygų, kurios lentynose jau stovės antra eile, nes tiesiog nebėra, kur jų dėti. Bet vis tiek tos knygų mugės laukiu kaip išganymo, kaip vienos didžiausių metų švenčių. O tu lauki? O ką nori įsigyti?
Patikrinusi lietuviškąsias naujienas internete radau, jog vyko konkursas “Nauja daina” ir laimėjo daina “Sparnai gerumo”.
Na, galvoju, pasiklausysiu, kas ten per daina. Ir, siaube tu siaube…
Suprantu, kad tai mano subjektyvi nuomonė, bet …paaiškinkit man kaip 2011aisiais metais dainos tekstas gali būti toks:
“Auga sparnai gerumo Ant spygliuoto rožių krūmo”
arba
“Dar niekam nesakiau Kaip gera, kai šalia tu esi Ir niekas nežinos Kaip ilgai tu mano širdy”
Na kai tau keturiolika, ir kai tu bandai rašyti pirmus eilėraščius, tai suprantu, kad gali gautis šitaip, bet čia… juk daina į konkursą. Ir laimėjusi daina!
Brrr.. Bandau nusiplauti tą banalybės jausmą ir skaitau tikrai gerus tekstus. Pavyzdžiui W.Szymborska
OPENNESS
Here we are, naked lovers,
beautiful to each other—and that’s enough.
The leaves of our eyelids our only covers,
we’re lying amidst deep night.
But they know about us, they know,
the four corners, and the chairs nearby us.
Discerning shadows also know,
and even the table keeps quiet.
Our teacups know full well
why the tea is getting cold.
And old Swift can surely tell
that his book’s been put on hold.
Even the birds are in the know:
I saw them writing in the sky
brazenly and openly
the very name I call you by.
The trees? Could you explain to me
their unrelenting whispering?
The wind may know, you say to me,
but how is just a mystery.
A moth surprised us through the blinds,
its wings in fuzzy flutter.
Its silent path—see how it winds
in a stubborn holding pattern.
Maybe it sees where our eyes fail
with an insect’s inborn sharpness.
I never sensed, nor could you tell
that our hearts were aglow in the darkness.
Arba
ОН ЛЮБИЛ…
Он любил три вещи на свете:
За вечерней пенье, белых павлинов
И стертые карты Америки.
Не любил, когда плачут дети,
Не любил чая с малиной
И женской истерики
…А я была его женой. (A.Achmatova)
Patikėkit, būna šiam pasauly malonių siurprizų – anei mes prašėm, anei kaulijom, nei prisitatinėjom, kokios mes fainos ir fantastiškos, o taip paprastai ėmėm ir gavom dovanų tokią gražią ir spalvotą knygą:
Žinot, gauni knygą su prierašu, kad dovana neįpareigojanti – nenorit nerašykit apie ją, bet kaip galima nerašyti apie gerius dalykus?
Palytė Smailytė pas gydytoją
Apie šitą knygelę jau buvau girdėjus anksčiau – poliklinikoje. Tiesiog sesutė papasakojo, kad berniukas, kuris visada bijodavo duoti kraujo tyrimams, ne šiaip bijodavo, bet žiauriai žiauriai bijodavo, taip bijodavo, kad gydytoja su mama apie tai turėdavo kalbėti kodiniais žodžiais, staiga nustebino, kai išgirdęs žodžius “kraujo tyrimas”, savo išankstiniu riksmu neišgąsdino pusę poliklinikos. Na, aš knygyne prisiminiau šitą istoriją ir susiradau knygutę. Tą kartą susilaikiau jos nepirkus, pagalvojau, kad palauksiu Knygų mugės, kur bus truputėlį pigiau (tikriausiai pigiausiai galite įsigyti čia, na, bent jau tikrai pigiau, nei knygyne).
Super istorija apie telefoninius sukčius. Privaloma paskaityti visoms močiutėms, laikančios pinigus kojinėse
O knygutėj įvairiausios istorijos, labai aktualios gyvenime: kaip nusipirkti bilietą, kaip sumokėti banke, ką daryti, kai kelionėje pameti pasą, kaip taupyti, kaip kurti reklamą, kaip remontuoti mobiliojo ryšio stotį, kaip groti violončele, kaip kepti duoną, kaip kurti verslą, kodėl reikia duoti kraujo tyrimams, kaip nesiduoti apgaunamiems telefoninių sukčių, kaip skristi į kosmosą ir taip toliau. Viskas iš tikro gyvenimo, labai aktualūs žaismingi paaiškinimai, kaip tas pasaulis veikia. Tiesa, kai kurios temos man kiek juokingos ir verčiančios vartyti akis, pvz., “Kaip Pelytė Smailytė su stilistu drabužėlius rinkosi” – garbės žodis mano kukulis nesuprato, kas čia per reikalas, bet gal kokiems “Žmonių” vaikams tai labai aktualu. Nuo pat vaikystės. 😛
Apie bulvių skutimą ir bulvinius blynusApie keliones lėktuvu - vargšė žirafa
Mano kukuliui treji. Labai įdomu buvo stebėti, kas vaikui jau suprantama, o kas dar ne, tokios nesuprantamos istorijos (apie pinigų taupymą, stilistus ar kosmosą) būdavo greitai nutraukiamos: “Mama, einam piešti”, todėl drįsčiau teigti, kad knyga yra vyresniems vaikiukams. Tačiau ne tokios abstrakčios temos kaip blynų ar duonos kepimas, vizitas pas gydytoją ir visa kita yra skaitoma po šimtą kartų. Man labai norėtųsi, kad knygos autorė Jurga Sakalauskaitė, prisimintų Pelytės Smailytės vaikystę ir parašytų istorijas mažesniems peliukams apie tai, kas yra darželis, kas bus, kai atsiras mažas broliukas, kodėl reikia daryti į puoduką, kaip ir kodėl mama eina darbą, kiek pinigų mama gali pasiimti bankomate ir kiti labai aktualūs dalykai, kuriuos dabar turiu siųstis iš Amazonės. Sėkmės autorei ir leidyklai ir ačiū!
Ar esi gliaudęs pupeles? Nelabai mielas darbas: pupelių ankštys sudžiūvę, kietos, sunku aižyt, pjauna pirštus. Ir knygų herojus nemėgsta, nekenčia pupelių gliaudymo, na, gal tik pakenčiama, jei visa šeimyna gliaudo, o kažkuris neįtikėtinai įdomią istorijas pasakoja. Kaip kad senelis: “Staiga beldimas į duris: „Atidaryti!“ Kareiviai. Akys pasruvusios kraujais. Įniršę veidai. Kaip nieko būtų visus sukapoję. Bet pamatė, kad visi lukštena pupeles, pastatė šautuvus, nusisegė kardus, liepė duoti jiems kėdutes, atsisėdo ir ėmė kartu lukštenti.”
Kai skaičiau, aišku, galvojau, ką čia reikės apie knygą papasakoti. Ne popsas knyga, sakyčiau, tokia labiau “iš privalomos literatūros” sąrašo (čia turėčiau omenyje, kad labiau ta tikroji grožinė, o ne pramoginė grožinė). Ne visiems rekomenduočiau, bet Giedrei taip, savo sesei tikriausiai ne. O man patiko.
Apie knygą iš viso nieko nežinojau, kol neužtikau tarp pretenduojančių į geriausią vertimą, tada ėmiau ieškoti sąraše esančių knygų, atradau savo numylėtą Sandro Veronesi, ir dabar atsimenu, kaip po gan ilgo laiko tarpo net sustingau knygyne pamačius tą Traktatą. O jis taip šaipės iš manęs su savo kaina “kam per 40 LTL” – aš juk tokių brangių nebeperku iš piktumo. O nusipirkau, ech, tos pupelės paviliojo – pavadinimas toks traukiantis.
W.Mysliwski
O knygoj? Pas vienišą vyriškį užsuka svečias. Pasisako, kad pupelių pirkti. Tik kad pupelės tai negliaudytos, prašom, pone, sėskit, kartu išgliaudysim ir galėsit neštis. O gliaudant gi istorijos tarsi savaime liejas. Galima sakyti, visa knyga vienas ilgas monologas apie pupelių savininko gyvenimą – sunkų ir vienišą. Vienas liko dar vaikystėje per karą, kai atsitiktinai liko gyvas bulvių duobėje, kai visas kaimas už kelių metrų degė. Atrado toj duobėj jį partizanai, su jais po miškus bastėsi, paskui – triukšminga internato vienatvė, girtos statybų aikštelės (tapo elektriku) ir saksofonas – lyg iš kito pasaulio – į kurį įsitvėrę ir laikėsi visa, kas geriausia tame žmoguje buvo. Daug istorijų, kartais neįtikėtinai pasisukančių, atsisukančių, neatsitiktinai atsitiktinai atsitinkančių: “Nėra tokio dalyko, kaip atsitiktinumas. Kas gi yra atsitiktinumas? Tai tik pateisinimas to, ko nesugebame suprasti.” Atrodo, viskas herojaus gyvenime sukasi ratais, ciklais, kartojasi, kartojasi, kol tie, kam reikia susitinka, nusiima skrybėlę, pasisveikina arba apsimeta nepažįstą – nutiko taip, kaip turėjo nutikti.
Vertimas tikrai geras, sklandus, charakteringas – apsigyvenau toje knygoje – taip lengvai skaitėsi. Ir pribraukiau knygą, herojus prie pupelių mintis visokias, savo dūšią gliaudo. Negaila ten to skaičiaus už knygą, kur ankščiau minejau.
Čia ištrauka iš knygos. Skaitant popierinę – kiekvienam puslapį gauni po pupelę – įkelsiu nuotrauką, kai rasiu kažkur nujotą fotoaparato laidą…
Kai pasiėmiau tą violetinę knygą iš lentynos, pagalvojau, kad ji tikriausiai labiausiai pribraukyta knyga iš visų, kurias turiu. Drąsiai pridryžuota rašaliniu parkeriu, ruoštasi diskusijai pamokoje, o “Svetimo” pabaigoje data: 1996 m. vasara – buvome vienoliktokai. (Giedre, įrodymas, kad knygas perskaitdavau vasarą 🙂 ). Tada knyga buvo ypatingai aktuali, tikriausiai suvirpino daug paaugliškų stygų man dūšioj. Dabar kai vartau ir skaitinėju, irgi užgauna, bet kažkaip kitaip. Dėl to norisi dar kartą perskaityti šį ypatingą Nobelio premijos laureatą. O šiaip smalsu pasidarė, ar yra Camus mokykloje nagrinėjamas?
Šiandien išėjo toks žurnalas 370. Jame interviu (kaip visada įdomus) su Kristina Sabaliauskaite ir naujojo “Silva Rerum II” viršelis – kad žinotume, ko ieškoti knygų mugėj. Oi, imčiau ir skaityčiau šiandien pat be eilės 🙂 Dar yra abiejų knygų “įkvėpimų lenta” – be noro perskaityti knygą dar užsinorėjau ekskurisijos “Silva rerum” maršrutais – panašiai, kaip “Angelų ir demonų” maršrutais Romoje. Kaip visada, krūvą įdomybių turime panosėje ir to nematome arba tiesiog nežinome.
Ištrauka iš interviu:
-Ar pati gavote kokių nors prastų atsiliepimų apie “Silvą Rerum”?
– Atsiliepimų buvo visokių. Tačiau to ir reikėjo tikėtis, nes romano “Silva Rerum” tekstas gana smarkiai skiriasi nuo šiuo metu Lietuvoje propaguojamo literatūrinio kanono. Buvo smagu, kad romaną adekvačiai perskaitė kai kurie rimti rašytojai, filosofai ir kultūros istorikai. Stebino, kad kai kurių literatūrologų žinios apie baroko epochą buvo stebėtinai skurdžios, ir apstulbino, kad kai kurie savo recenzijose gana tiksliai tarsi mokykliniame rašinėlyje atpasakojo siužetą – vakarietiškoje kritikoje tai laikoma baisiu faux-pas. Kaip ir išpuoliai ad-hominem – pavyzdžiui, vienas “kritikas”, dar nė neskaitęs “Silvos Rerum”, bet vien pamatęs mano iškirptę reportaže iš pristatymo, jau buvo tvirtai nusprendęs, kad knyga – totalus šūdas (juokiasi).
Pagalvojau, kad niekas nevertintų knygos iš to, kaip apsirengęs jos autorius vyras, o štai moters parašytą knygą galima įvertinti pagal iškirptės gylį. Daugiau apie tai rašė Giedrė.
Čia jau minėjom apie pašto ženkluose gyvenančias knygas ir jų herojus. O visai neseniai dar gavau atvirlaiškį, ant kurio – teminis pašto ženklas. Iš tos pačios vaikiškų knygų serijos.
Žmogus be tėvynės užstrigęs su čempionų pusryčiais Titano skerdyklose. O gal katės lopšy? Apie Kurt Vonnegut prisiminėm čia.
Labai patiko jo “Čempionų pusryčiai”, “Skerdykla Nr.5”, “Žmogus be tėvynės” (jei įvesite šitą pavadinimą į paiešką, išmes daugybę mūsų emigrantų nuotraukų).
“Katės lopšys” – visiškai crazy, bet nereali pabaiga vis dėlto paverčia knygą nerealia. “Titano sirenos” – žmogiško žemės laiko nereikšmingumas. Dar plauksiu į Galapagus, laukia lentynoj.
Kevin Brooks – romanų „Martynas Pigas“, „Lukas“ autorius. Mugėje bus pristatoma naujausia jo knyga „Mirusiųjų kelias“ . / leidykla „Alma Littera“
Stephen Clark – knygų „Vieneri metai mėšle“, „Tikras mėšlas“, „Įklimpus į mėšlą skambinti M“, „Įklimpęs į mėšlą“ autorius. / leidykla „Baltos lankos“
Smagi knygelė
Stephen Clark
Yuri Slezkine – knygos „Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje“ autorius. /leidykla „Tyto alba“
Yuri Slezkine
Mike Gayle –romanų „Trūksta tik tavęs“, „Vakarienė dviese“ autorius. /leidykla „Tyto alba“
Sofi Oksanen – romano „Valymas“ autorė. / leidykla „Versus Aureus“
Ivan Korsak – istorinio romano apie Ukrainos ir Lietuvos istoriją „Karūnos deimanto paslaptis“ autorius. /leidykla „Eugrimas“
Pietro U. Dini – mugėje pristatoma jo straipsnių knyga „Baltų filologijos studijos. Rinktiniai raštai 1991 – 2005“. / Lietuvių kalbos institutas
Guido Michelini – monografijos apie 1732 m. Jono Brento giesmyną „Jß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû Knygos: Mörlino traktato pritaikymas poezijoje“ autorius. /Lietuvos mokslų akademija
Marek Kornat – leidinio „Jerzy Giedroyć, Czesław Miłosz. Laiškai 1952-1963“ rengėjas, įžangos ir komentarų autorius./ leidykla „Mintis“
Tony Cronstam, Mary Cronstam ir Kristina Kolehmainen – komiksų kūrėjai ir kritikė. / leidykla „Bulls Press Vilnius“
Rolf Hermann, Catalin Dorina Florescu – Šveicarijos literatūros fondas Pro Helvetia.
Tomas Venclova
Tomas Venclova / R.Paknio leidykla, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus knygų mugė
Jerzy Illg
Jerzy Illg, Alina Kosińska, Aleksander Fiut / Vilniaus knygų mugė, Lenkijos institutas Vilniuje
Aš pasistengsiu nukeliauti pas Stephen Clarke, Yuri Slezkine, Sofi Oksanen ir Tomą Venclovą (savo brangiausiam jau pasakiau, kad išeisiu penktadienį, o grįšiu sekmadienį 🙂 ). Kur eisi tu?
Mano knygų lentynoj laukia daug angliškų knygų, kol joms eilė ateina ir lietuviškai tas knygas išleidžia. Taip atsitiko ir su Kathryn Stockett knyga The Help, lietuviškai išleista kaip “Pagalba”. Na, nelabai patinka man tas tiesioginis vertimas pavadinimo – kaip ir teisingas, nes tiesioginis, bet ir neteisingas, nes mes žodžio pagalba nelabai vartojame turėdami omenyje darbinius santykius, kas būtent ir yra knygoje.
Žinote, mes vis su Giedre siūlome kam nors pusę savo karalystės už keletą valandų miego. Tai patikėkit, kai skaičiau šitą knygą, galvojau, kad ryte teks siūlyti visą karalystę, nes buvo taip įdomu skaityti, kad negalėjau padėti knygos, kol neperskaičiau. Ir tiesiogine prasme tampiausi knygą visur su savim ir skaičiau kiekvieną laisvą minutę. Kaip koks geras trileris, pagalvojau, taip atsitraukti negalėjau tik nuo kokio Grisham dar tais laikais, kai rytais savaitgalį galėdavau miegoti, kiek telpa.
“It is 1963. The Space Age they’re calling it. A man has circled the earth in a rocketship. They’ve invented a pill so married woman don’t have to get pregnant. A can of bear opens with a single finger instead of a can opener.” Pasaulis, nesustojamai juda į priekį, tačiau tik ne Jackson, Misisipės valstijoj. Čia gyvenimas susistingęs, ir nesvarbu, kad kažkur New York balti ir juodi žmonės klauso apie M.L.King svajones, Misisipėj bet kas, kas kalba apie žmogaus teises arba pažeidžia rasių atskyrimo įstatymus, gali būti pasodintas į kalėjimą. Tokia tad Misisipė. Per daug rami, nusčiuvusi ir susitaikiusi – lyg prieš audrą.
Tokios Misisipės poničkos 1960 m. (čia pasislėpus po šukuosena knygos autorė K.Stockett)
Knyga pasakoja trijų moterų vardu: Aibileen ir Minni – dvi juodaodės tarnaitės (tais laikais niekas nesivargina jų kaip nors kitaip vadinti, kaip Nigra), visą gyvenimą tvarkiusios baltųjų ponių namus ir auginusios baltųjų ponų vaikus (Aibileen užaugino septyniolika) ir panelė Skeeter, baltoji, su savo norais, ambicijomis ir pasaulio supratimu niekaip neįsipaišanti į savo aplinką, nepritampanti prie savo jau seniai ištekėjusių draugių (vyrai būdavo ieškomi koledžuose, o susiradus savajį, mokslai būdavo nutraukiami).
Ieškodama darbo, rašytoja norinti tapti Skeeter gauna laiškelį iš vienos leidėjos New York’e. Leidėja pasisiūlo paskaityti ką nors įdomaus, jei Skeeter tokio turi parašius. Skeeter mintys vis sukasi apie ją pačią užauginusią labai mylėtą tarnaitę Constantine, kuri nežinia kur pradingo jai studijuojant koledže. Taip Skeeter kyla mintis parašyti apie tai, kaip jaučiasi juodaodės moterys, dirbdamos baltųjų namuose, kokie būna šeimininkų, jų vaikų ir tarnaičių santykiai. Atrodytų, nieko čia tokio, jei šis sumanymas to meto Misisipėj nebūtų nelegalus, tiesiog neįmanomas – visų pirma iš kur gauti tas tarnaites, kurios sutiktų rizikuoti būti sumuštos, apakintos, sužalotos ar nužudytos Ku Klux Klan’o, kur susitikti, kaip nuvažiuoti į juodaodžių kvartalą nesukėlus policijos įtarimų? Kaip susišneka ir susitaria Skeeter su Aibileen, su Minni – viskas toliau labai įdomioje knygoje (tikiuosi, kad gerai išversta Jotemos), kurios neįmanoma padėti, kol neperskaitai.
Lietuviškas viršelis panašus į šitą - su paukštukais
Knygoje rasite ne tik baltųjų – juodųjų santykių, bet ir moters – vyro, moterų – labai daug kas priminė filmą Stepford Wives – visas tas saldus rožinis fasadas, mandagumai ir šypsenos, po kuriomis slepiasi gerai papuvęs pasaulis.
Sakyčiau, bėkit, skubėkit į knygyną, pirkit skaitykit, bet jei skaitot angliškai, www.bookdepository.com knyga kainuoja 6 eurus (21 LTL) ir tada tikrai nereikės nervintis dėl vertimo, pajusit sodrią pietietišką juodaodžių klabą (neslepiu, su ja teko ir pavalgt, bet nuo to knyga gi tik spalvingesnė). Kas rikiuojasi į eilę prie manosios?
“Pagrindinis idėjinis siekis – kokybiškos demokratijos, kurioje sąmoningų, kritiškų, aktyvių piliečių skaičius būtų didesnis už pasyvią ir lengvai manipuliuojamą visuomenės dalį, kūrimas“
“Strategijoje taip pat keliamas lietuvybės identiteto, istorijos tradicijos pažinimo ir suvokimo tikslas.”
Kai ankstesniais metais keliaudavau į knygų mugę, tai nešdavaus tik pinigų, o knygas pirkdavau spontaniškai. O dabar jau rašausi sąrašiuką, kad ko nors, ko noriu, nepamirščiau. Labai tikiuosi, kad mano norimos knygutės bus pigiau nei knygynuose.
Čia
knyguziurkes.com 