Užtikau Bernardinuose vieną straipsnį apie dar vieną Amerikos lietuvaitę, dėstančią creative writing :). Parašė knygą, kurioje angliškai baltose lankose ganosi juodos avys (ši mįslė man tikriausiai yra pati gražiausia lietuviška mįslė). Knygoje autorė Daiva Merkelis rašo apie vaikus emigravusių, apie vaikus, kurie augo tarsi tarp dviejų ugnių – tėvų tėvynės ilgesio ir lietuvybės saugojimo iš vienos pusės ir taip traukiančios naujos (tėvams, ne vaikams) tėvynes. Didelė ir skaudi problema visų įmanomų bangų emigrantams. Manau vertėtų knygą išversti, duoti paskaityti tėvams, kad geriau suprastų, kaip jaučiasi jų vaikai emigracijoje dabar, ir kad nereiktų jiems užaugusiems rašyti knygų, kurios jau parašytos.

Kaip susidūrus kultūroms elgtis “Prijaukintoje Anglijoje” pataria A.Užkalnis: “O dėl vaikų, augančių skirtingų kalbų terpėje, paprasta teisybė tokia: vaiką labiau veikia ta aplinka, kuriose jis auga, ir ji – mokykla, televizija, spauda ir draugai – jam turi daug didesnę įtaką nei tėvai. Jei lietuviškai kalba tik vienas iš tėvų, vaiko ryšys su lietuvių kalba yra dar menkesnis. Vienintelis dalykas (ne toks jau ir menkas), kurį gali pasiekti lietuviai tėvai užsienyje (arba vienas iš tėvų), yra supažindinti vaiką su savo kalba ir jos išmokyti, suteikti kuo daugiau informacijos apie savo šalį ir tuomet tikėtis, kad vaikas, kai pasieks protingą amžių, susidomės savo kilme ir praeitimi. Nes paauglystėje visi nori kuo mažiau išsiskirti iš aplinkinių, ir tik paskui aplanko supratimas, kad būti tokiam, kaip visi – anoks pranašumas, ir tinka jis nebent tuomet, kai nori pranykti minioje. Norinčiam pirmauti kitoniškumas yra pranašumas. Štai tuomet – tik tuomet, ne ankščiau – jaunas žmogus grįžta prie to, ką sužinojo ir išmoko vaikystėje: tėvų kalbos ir žinių, kurių neturi kiti.”

Tai va, rašiau apie vieną knygą, o gavosi apie kitą 🙂

|L|