Biblioteka LT

Įėjimas į biblioteką

Pro Mickevičiaus biblioteką Vilniuje praeinu tikriausiai kas antrą dieną, vis pagalvodama, kad reikia užeiti, pasižiūrėti, užsirašyti. Bet kažkaip labai mane stabdė vis nugirstamos žinios, kad tokiose bibliotekose neįmanoma gauti naujesnių knygų, ilgiausios eilės ir taip toliau. Šiandien nusprendžiau, kad bus bibliotekos diena, tuo labiau, kad visai neseniai viename dienraštyje skaičiau apie bibliotekas Vilniuje. Aisku, skaitytos žinios buvo liūdnos – per metus Vilniaus bibliotekos įsigijo vos daugiau nei septynis tūkstančius knygų. Jei šitas knygas padalintume Vilniaus gyventojams, išeina, kad vienas gyventojas gautų po 0,01 knygos. Gal po vieną puslapį ir išeitų. Labiausiai mane sukrėtė tai, kad bibliotekininkės išspausdina naujai išleistų knygų viršelius ir sudeda lentynose – kad skaitytojai galėtų bent viršelius naujai išleistų knygų pažiūrėti. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, ar ne? Tai iš tikro ir ėjau pažiūrėti tų popieriaus lapelių.

Žinote, pirmas įspūdis mane iš tikrųjų sukrėtė. Kaip sukrėtė? Žiauriai. Sako, nėra laiko mašinų. Jei norite pakeliauti atgal laiku – keliaukite į Vilniaus Mickevičiaus biblioteką. Pasiimkite nosinių, nes nieko kito nelieka – tik verkti, nebent jums tas 30 m. atgal patinka. Man, pripratusiai prie naujos ir gražios Girulių bibliotekos, iš tikrųjų buvo šokas. Nes ten tokia senovė ir toks skurdas, remontas nedarytas nuo neatmenamų laikų. Pasijaučiau kaip kokia ateivė. Iš tikro net bijojau eiti prie lentynų ir žiūrėti, kas ten gero, nes visos knygos atrodė senos, suskaitytos, sulopytos.

Mickevičius ant padūmavusios sienos

Nepatiko man bibliotekos sistema, nes grožinės literatūros autoriai yra skirstomi pagal tautybę, o paskui pagal abėcėlę. Tai priėjęs prie lentynos rasi, pvz., italų literatūrą lietuvių kalba, paskui italų literatūrą rusų, lenkų kalbomis. Man atrodo žymiai paprasčiau visus sudėti lietuviškai pagal abėcėlę, paskui lenkiškai pagal abėcėlę – būtų žymiai lengviau susigaudyti, nei dabar, eini ir ieškai, kur prasideda naujos tautos literatūra. Na, bet pavaikščiojus kokį pusvalandį, jau maždaug įsivaizdavau, kaip ten ko ieškoti. 

Sustojęs laikas lentynose

 Akivaizdžiai visos naujos knygos paimtos, tai visų senesnių vaizdas liūdnas – populiaresnės – mirtinai suskaitytos, suklijuotos visais įmanomais būdais – kažkaip net nesinori jos neštis namo. Viršeliai taip suklijuoti, kad net nesimato, kokia ten knyga – turi traukti lauk, kad pamatytum viršelį. Lentynos nepritaikytos didesnio formato knygoms, pvz., dauguma Almos literos knygų yra įkištos nugarėlėmis į viršų, nes stačiai tiesiog netelpa. Na, bet knygų yra, ateidamas dažniau ir turėdamas kantrybės tikriausiai sulauksi tavo knygos, nesu susipažinusi su rezervavimo sistema, gal ir visai patogu. Gal jei pačios lentynos būtų ne šimto metų senumo, tai vaizdas nebūtų toks liūdnas, bet tada dar baisiau atrodytų šimtą metų nedažytos sienos, nekeisti langai.

Ką ir bepridursi...

Daug knygų užsienio kalbomis – rusų ir lenkų, bet tokios pat senos, kaip ir lietuvių kalba. Yra ir anglų, bet nieko panašaus, kuo giriasi Panevėžio Bitės biblioteka.

Bibliotekininkių bandymas pridengt baisias sienas

Pernai bibliotekos pastato fasadas suremontuotas, lyg ir stogas. Tik niekaip nesuprantu, kodėl mes remontuojame savo kultūrą iš išorės, o ne iš vidaus?

|…|