Month: February 2011

Silva Rerum II

~ kzL ~ 14 Comments

Toliau graužiu knygų mugės knygas ir džiaugiuosi, kad jos lengvai duodasi graužiamos – vėl būna tampomos ten, kur ir aš keliauju, nors dažnai jau iš anksto žinau, kad neturėsiu laiko skaityti, bet vis dėlto, o gal.

Dabar vis galvoju, ar tik nebus man antroji knyga labiau patikusi (kas nebūtų nuostabu, nes antroji gi realiai buvo sumanyta kaip primoji, o tik vėliau atsirado pirmoji, kaip antrosios priešistorė)? Žinoma, ir antrojoje dalyje daugelį, atsivertusių knygą pirmą kartą, išgąsdina sakinių kilometrinis nesibaigiamumas, eilučių “iš naujos eilutės” neegzitavimas, ir toks iš pirmo vaizdo, atsivertus knygą, įspūdis, kad tai visai ne grožinė knyga, ir jau ne vieną ketintoją skaityti teko raminti, kad šito keisto teksto vaizdo visai nereikia baimintis, nes kai skaitai visai nepasigendi tiesioginės kalbos, nes tiesiog įkvepi ir pasineri į kiekvieną sakinį su dideliausiu smalsumu – ką gi jis atneš. Skaitydama net bandžiau stebėti, kiek autorė viename sakinyje sugeba nupasakoti, sudėti veikėjų, jų jausmų, situacijų ir viso kito; ir, žinai, visai nesėkimgai, nes užsiskaičius pamiršdavau savo tikslą ir paklysdavau apgaulinguose sakinių vingiuose. Ir dabar atsitiktinai atsivertusi bet kurį puslapį (39) bėgdama tarp eilučių nesėkmingai bandau surasti sakinio pabaigą žymintį tašką ir randu tik vieną, na, gerai, atidžiau pažiūrėjus ir antrą, kol galiausiai vos ne pirštu bėgdama eilutėmis randu ir kokį trečią.

Kristina Sabaliauskaitė prie knygų

Taigi labai paprastai galiu papasakoti, kas man šioje knygoje labai patiko. Pirma, autorės kalbos stilius – tie ilgi sakiniai, aiškūs vaizdai ir visokios baisios svetimybės – zupė, mišiugina – kuriomis iki šiol kalba mano gryniausia žemaitė baba, nuo savo kiemo matanti Aukštagirės kalną ir Švedkalnio piliakalnį, taip ir girdžiu ją tuos žodžius rėkaujančią. Antra, siužetinių linijų supynimas, intrigos ir siurprizai (kai skaitydama galvojau, kad minimi vieni veikėjai, o knygos pabaigoje pasirodė, kad ten visai kiti), charakterių spalvos gyvumas ir tikroviškumas, o trečia – visa kita, kas man geriau padeda įsivaizduoti praeities gyvenimą be patoso, sudievintų kunigaikščių ir visokių kitokių patriotinių dalykų, atimančių iš vyresnės kartos visus lošimo “o tais/mūsų laikais…” kozirius.

Dar pridursiu, kad pavydžiu visiems dar neskaitantiems, nes galės perskaityti vienu prisėdimu abi knygas ir nereikės sukti galvos, bandant prisiminti, o kas gi preitoje knygoje vienam ar kitam buvo nutikę. L.Donskis teisus sakydamas, kad šita knyga su visais savo ilgais sakiniais tiesiog lipa į didyjį ekraną. Silva Rerum man yra labai geras (nemėgstu žodžio “tobulas”) istorinis romanas ir tiesiog neapsakomai džiaugiuosi, kad autorė, rašydama savo disertaciją pririnko tos nereikalingos (disertacijai) medžiagos, kurioj kaip ąsotyje pasislėpęs tūnojo Silva Rerum džinas. 

|KŽL|

Tikra tyla ir netikra undinė

~ kzL ~ 4 Comments

Visai neseniai skaitėm Mariaus Buroko eilėraštį, pats laikas paskaityti dar vieną, kuris dabar yra man pats pačiausias iš Ilzės Butkutės “Karavanų lopšinių”. Beje, tie patys pačiausi būna migruojantys – vienu laikotarpiu vienas, kitu laikotarpiu kitas. O Ilzės eilėraščiuose man nerealiai patinka, kaip čia pasakius – posmo lūžis, o gal minties lūžis posmuose – posmo pabaigoje prasideda kitas posmas arba kita mintis ir man tai primena jūros bangos lūžį – kartu su posmu lūžta banga (ir jausmiškai, ir eilėraštiškai, ir fiziškai). Pabanguojam (tarp posmelių dėjau brūkšnius, nes wp neleižia posmuoti):

Ilzė Butkutė

Tikra tyla ir netikra undinė

 

Ji atėjo. Pabaidė paukščius

(bet netyčia). Padėjo kuprinę.

Išsikratė pakrančių takus

iš pavargusių sportbačių. Žino,

________ 

kad ilgai čia nebus.Pasėdės.

Pamėgins prisidegt cigaretę

(žiebtuvėlį paliko – ugnies

teks prašyt iš degtukų). Galėtų

________

 kilt į kopas (ten vėjo nėra).

Bet nenori. Vis tiek paskutinė

abiejų dialogo diena:

Jūra šneka ir tyli undinė

 ________

(jai tas žodis patinka. Kodėl?

Iliustracijos vaikiškos knygos

ir šlapi jos plaukai – taip ir vėl

sentimentai iš skausmo sudygo).

________

 Na, gerai, ne undinė. Jau eis.

Tik su dūmais išpūs patiklumą

ir išvers kišenes – su visais

vakar mirusių nuotykių kūnais

 ________

 (bet nugludintus jūros stiklus

pasilieka). Kietai užsimerkia.

Smėly šildosi kojų pirštus.

Tyliai orui niūniuoja. Gal verkia.

|gražu|

Šiandien radau

~ kzL ~ 10 Comments

tokią knygą: Ruta Sepetys “Between Shades of Grey”. Lietuvių kilmės autorė apie tremtį. Knygos aprašymas toks

Book Description: Lina is just like any other fifteen-year-old Lithuanian girl in 1941. She paints, she draws, she gets crushes on boys. Until one night when Soviet officers barge into her home, tearing her family from the comfortable life they’ve known. Separated from her father, forced onto a crowded and dirty train car, Lina, her mother, and her young brother slowly make their way north, crossing the Arctic Circle, to a work camp in the coldest reaches of Siberia. Here they are forced, under Stalin’s orders, to dig for beets and fight for their lives under the cruelest of conditions.

Lina finds solace in her art, meticulously, and at great risk, documenting events by drawing, hoping these messages will make their way to her father’s prison camp to let him know they are still alive. It is a long and harrowing journey, spanning years and covering 6,500 miles, but it is through incredible strength, love, and hope that Lina ultimately survives.

Knygą pristato autorė

Knygos puslapis čia.

Neišsipildymas

~ kzL ~ 8 Comments

Vengiu ir išsisukinėju rašyti apie šitą knygą. Pagavau save ir šiandien pusę dienos galvoju, kodėl taip darau, kodėl vengiu. Nelabai galiu sugalvoti. Gal dėl to, kad sunku būti objektyviai, nes jau sakiau, kad knygų mugės susitikime autorė man labai patiko, tai kaip čia parašyti, kad knyga nepatiko labai, t.y., patiko, bet nelabai, kas iš esmės irgi nebūtų tikslus apibūdinimas. Gal nejaukiai jaučiuosi, nes knyga įtraukyta į vieną iš kūribingiausių metų knygų, o man ji neįsitraukė galvoj į jokį “-iausią” sąrašą?

Na, pirmiausia aišku, atsikirskim visokiems reklaminiams triukams apie dideles revoliucijas ant marijos žemės, kurias sukels ši knyga. Neradau aš tų revoliucijų, kas čia dar šiais laikas gali taip nustebinti. Mano mamą dviejų moterų meilė gal ir nustebintų, bet ir tai jau kažkaip abejoju. Pasakysiu taip – knyga mane įtraukė ir gan greitai ją perskaičiau, netgi prisibraukiau visai daug ir mielai turėsiu knygą savo bibliotekoj, bet didelio ryšio su ja nepajaučiau. Gal dėl to, kad nors ir esu, kaip sako kritikė J.Čerškutė, viena koja aprašomoji karta, bet jau ir nesu, gal dėl to, kad iš esmės toks išsamus ir detalizuotas rašymo stilius nėra labai prie širdies (romane netgi sakyčiau jis toks net apsunkęs nuo žodžių, metaforų ir apskritai visas toks apaugęs žodžiais, jau nekalbant apie mane erzinančius aprašymus, kokią intelektualią/neintelektualią knygą/laikraštį/žurnalą skaito veikėjai).

Va, išvardinau, kas man kliuvo, o kas patiko nežinau, kaip parašyti, nes kažkas tikrai patiko, bet taip sunku įvardinti. Autorė puikiai perteikia savo kartos spalvą su visais atspalviais (labai taikliai), bet meilės linija, ta svarbioji tarp dviejų moterų manęs neįtikino, pasirodė kažkokia netikroviška, o gal iš viso man jinai tokia apskritai šalutinė pasijautė. Facebook’o kartos, tapatybės ieškojimas – taip, įtikino dar ir kaip, o mūzos ir kūrėjo meilė – ne, neįtikino. Bet gal dėl to, kad aš iš kito pasaulio, hmm… neišsipildžiusi buhalterė (autorė knygos anotacijoje rašo, kad knyga “patiks visiems, kas dirba ką nors “prie meno”, arba yra buhalteriai, svajojantys “būti prie meno” “- man šita mintis net prajuokino), pavydinti tiems, kurie suvokia tikrąją skaičių prasmę?

Summa summarum, knygą vis tiek rekomenduoju paskaityti ir aš pati tikrai skaitysiu kitą, jau rašomą, Gabijos Grušaitės knygą, o jei ir ta sukels tiek visokių galvosūkių, tada jau trečios nebeskaitysiu :P. Nepaisant visų mano pliurpesių, ji nors ir nėra kažkokia ten lietuviško pasaulio drebintoja ir revoliucionierė, ji tikrai yra naujas įžvalgus balsas, visai neblogai sugulantis baltose lankose ir tobulai užvadintas “Neišsipildymu”.

Ištrauka iš knygos čia.

Rimta ir ilga recenzija bernardinuose.

Normal girl

~ kzL ~ 6 Comments

Kažkaip taip jau supuolė, kad dvi tokias knygas skaičiau iš eilės – jaunų autorių (Molly Jong-Fast ir Gabrielės Grušaitės). Na, Molly Jong-Fast “Normal girl” parašė, kai jai buvo vos virš dvidešimties, dabar jau koks geras dešimt metų nuo to praėjo. Knygą susiradau ir parsisiunčiau, nes ją aptikau skaitydama Ericos Jong autobiografiją, kur ji užsiminė, kad duktė parašė knygą (ir ten ji pamatė, kokia ji mama).

Šiaip knygos apie narkomanus manęs labai nežavi, arba dar neskaičiau tokios, kuri sužavėtų, nes istorija daugmaž visada vienoda, o pabaiga paprastai arba tokia, arba tokia. Šioje Molly Jong-Fast knygoje irgi aprašomas narkomanės (jos pačios) nuopolis ir gelbėjimasis, kuris yra A-list žmonių (na, tokių VIP VIP’ų, kiek supratau) gyvenimo kasdienybė (pastoviai kraujuojanti nosis nuo kokaino, subadytos rankos, pastovus reabilitavimasis, AA). Na, žodžiu, paskaitai, sužinai. Knygoje buvo gan daug visokių man nelabai aiškių žodžių ar reiškinių, kurie numaniau ką reiškia, bet tiksliai žinomi gali būti tik prisilietusiems prie tos aplinkos ir žmonių, pvz., minimas laikraščio šeštas puslapis, kuris tikriausia yra kažkas  panašaus į mūsiškį “Gyvenimo būdą”, ar panašiai. Motyvacijos aiškintis, kas yra vienas ar kitas dalykas nelabai turėjau, taip perskaičiau ir tiek.

Autorė daug kur šmaikštauja, skaitydama jaučiau, bet tikriausiai daugelio bajerių irgi dėl kalbos ypatybių nelabai supratau, na, tiek to. Gal ši knyga aktualesnė paaugliams ar mėgstantiems skaityti apie narkomanus, man šį kartą ši knyga buvo aktualesnė ant viršelio parašyta Jay McInerney citata: “Parents everywhere should be horrified by this deeply impressive debut.” Horrified – yes, fascinated – no.

Molly ir Erica, įsivaizduoju, maždaug tuo metu, kai buvp išleista knyga

M.Jong-Fast yra parašius dar dvi knygas, nenurašau šios rašytojos, būtų visai smalsu paskaityti, bet kol kas man Ericos Jong knygos yra arčiau dušios ir jai teikiu pirmenybę. O simpatiją autorei jaučiu už šitą įvykį, kurį radau viename straipsnyje apie jos šeimą:

The four-bedroom apartment came with flat-screen televisions, which the couple are tearing out, along with the wet bar, in order to make space for books. “Swear to God,” she said, “there are no bookshelves.”

Molly Jong-Fast su mama. Dar nesidomi skraidymais

Molly Jong-Fast apie savo mamą čia.

Erica Jong apie šiuolaikinę tėvystę (žiūr. video ir article).

2010 m. verstinės knygos rinkimai

~ kzL ~ 16 Comments

Kader Abdolah. Mečetės namai. Iš olandų k. vertė Birutė Mumėnaitė.
Philippe Claudel. Pilkosios sielos. Iš prancūzų k. vertė Alina Kiliesaitė.
Herta Müller. Amo sūpuoklės. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius.
Ugo Riccarelli. Tobulas skausmas. Iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas.
Elif Shafak. Stambulo pavainikė. Iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė.
Graham Swift. Vandenų žemė. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys.

Iš šitų knygų skaičiau tik vieną – “Stambulo pavainikę”, namie dar turiu “Vandenų žemę”, bet dar neskaityta. Noriu paskaityt ir kitas, bet tikriausiai jau nebespesiu iki balsavimo pabaigos. Tai ką, ir vėl balsuosiu labai “objektyviai”?

Beje, šiems rinkimams jaučiu ypatingą simpatiją, nes per juos atradau savo Veronesi 🙂

Balsuoti galite čia (ti tie, kurie perskaitė visas 😛 )

Diena 5 Knyga, kuri daro tave laimingą

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

K.Ž.G

Iškart pagalvojau apie Helene Hanff  knygą 84 Charing Cross Road. 

Amerikietė rašytoja H.Hanff jaučia didelę meilę britų literatūrai. Ieškodama tam tikrų knygų ir tam tikrų leidimų ji parašo laišką Marks&co antikvariate (įsikūrusiame adresu 84 Charing Cross Road) dirbančiam Frank Doel.

Ir tada viskas prasideda… 20 metų Helene ir Frank susirašinėja, 20 metų Helene užsiprašo tam tikrų knygų, o knygyno darbuotojai su dideliu užsidegimu jai tų knygų ieško ir jas siunčia. Helen taip pat padeda knygyno darbuotojams ir Frank šeimai, kadangi 1949aisiais po karo vis dar buvo jaučiamas didelis prekių trūkumas. Tai per vandenyną keliauja kojakelnės, konservuota mėsa, knygos ir nuostabūs nuostabūs laiškai.

Helene- įdomi, aštri moteris su labai aštriu liežuviu, o Frank- tikras anglas, su geromis džentelmeno manieromis, tai galite įsivaizduoti, koks smagus jų susirašinėjimas.

Šitą knygą tai tikrai visiems rekomenduoju perskaityti. Visada toks geras jausmas apima, kai ją skaitau. Ir niekaip nesuprantu, kodėl man niekas nėra apie šitą knygą sakęs? Ar visiems ji taip patinka, kad žmonės nori pasilaikyti ją sau? Nesuprantu, kaip per tiek metų aš galėjau šitą knygą “pražiūrėti”

Yra ir filmas sukurtas- dalį jo galite pažiūreti čia (Frank Doel vaidmenį atlieka A.Hopkins)

KŽL

Kiekviena knyga, kurios noriu, kurios laukiu, kurią gaunu, daro mane  laimingą

Ilga kaip šimtmečiai diena

~ kzL ~ 8 Comments

nors jau įspūdžiai blanksta po truputį, noriu kaip nors trumpai trumpai parašyti, bet jau kaip užsivedu. Tikiuosi spėsiu, kol miega “drakonas” (taip princesė dabar brolį vadina).

Florescu ir Parulskis iš toli

 

Parulskis pro tarpelį

Jau pasakojau, kad gavau autografą nesančios dar knygos “Zaira”. Tikriausiai autoriui atrodžiau visai kuku, kai paprašiau autografo, ai, bet žiurkėms galima. Kažkaip labai jau man suveikė toks jausmas, kad gailėsuos ne to, ką padariau, o to, ko nepadariau. Iš tikrųjų, net neplanavau eiti į šitą susitikimą, turėjo būti pertrauka tarp sėdėjimo įvairiose salėse, per ją norėjau nusipirkt paskutines planuotas knygas, išgert kavos ir šiaip (tipo) pailsėt, bet viską tą spėjau labai greit padaryt, tai iš pradžių įlindau į salę, kur D. Michelevičiūtė skaitė Milošo eiles, bet ten neužsikabinau, tai  nusekiau Rasą Drazdauskienę, kuri vedė susitikimą su “Išverstais” autoriais C.D.Florescu, rumunu gyvenančiu Šveicarijoje ir rašantį vokiškai, ir S.Parulskiu. Abu išversti į kažkokias tai kalbas. Skaitė viena kito kūrybą. Parulskis – lietuviškai, o Florescu – vokiškai – nieko nesupratau, kaip ir Parulskis, bet užsimaniau perskaityt “Tris sekundes dangaus”. na, ir tos “Zairos” užsimaniau. Šiaip autoriai pasidalino visokiomis mintimis apie vertimus. Parulskis minėjo gavęs savo knygutę albanų kalba, versta iš italų – pats garsiai pamąstė, kiek ten Parulskio likę toj knygutėj.

Na, ir dar du susitikimai tądien buvo. Pirmasis, pilnoje prisigrūdusioje didžiausioje salėje su K.Sabaliauskaite, antrasis mažesnėje, bet taip pat pilnoje su G.Grušaite. Susitikimo su Sabaliauskaite metu, jos antros knygos dalies jau nebebuvo pirkti. Kai aš pirkau sau, leidykla jau buvo pajutusi, kad knyga slysta iš rankų greičiau nei tikėtasi, ir buvo ją pabranginusi iki beveik knygynų kainos.

Kas man įstrigo iš susitikimo – viena klausytoja paklausė, ar Sabaliauskaitė būtų parašiusi knygas, jei ne jos disertacija, kai rinkdama medžiagą ji rado daugybę tokios, kurios disertacijoje panaudoti negalėjo, tad kilo mintis ją panaudoti romanuose. Ir autorė atsakė, kad ne! Ir dar paminėsiu autorės atsakymą, susilaukusį auditorijos plojimų, į klausimą, orientuotą į visą tą kalbos norminimo temą. Sabaliauskaitė pasakė, kad pirmiausia bet kokiomis (net žiauriomis 🙂 ) priemonėmis lietuvių kalba turi būti tobulai išmokoma mokykloje, o tada jau turi būti leidžiama su ja elgtis laisvai ir nevaržomai.

Na, ir paskutinis, vėliausias mano susitikimas suvo su Gabija Grušaite, kuri tikrai mane nustebino. Nustebino ji  ir S.Žuką iš “baltų lankų” kuris pasakė, kad jis yra už emigraciją, jei ji grįžta į Lietuvą tokiais romanais, muzika, paveikslais. Autorė tikrai dar labai jauna (gim. 1987 m.) ir, kai pradeda kalbėti, negali tiesiog patikėti, kad toks jaunas žmogus yra toks brandus, įžvalgus, pateikiantos tokius argumentus, kad besiklausant belieka tik džiaugtis, kad yra tokių žmonių, atsvaros visiems burbantiems, koks tas jaunimas šiais laikais (amžinas visų kartų posakis). Aš tikrai likau sužavėta susitikimu, tuo labiau, kad jame dar buvo nuostabios muzikos, kuri turėtų skambėti mūsų ausyse skaitant romaną.

Tiek autorė, tiek Žukas minėjo, kad romanas turėtų sukelti diskusijas Lietuvoje, jau vien dėl to, kad jis apie homoseksualias moteris (autorė sakė, kad ji hetero), toleranciją ir kitus pasaulyje vykstančius dalykus, su kuriais mūsų visuomenei dar sunku susigyventi. Paklausta, kodėl tai yra dvi moterys, Gabija atsakė, kad norėjusi rašyti apie mūzą, kuri paprastai yra šalia labai stipraus žmogaus ir ji nenorėjusi, kad tas stiprus žmogus tradiciškai būtų vyras. Super! Jau skaitau Gabijos Grušaitės “Neišsipildymą”, kurį ji pradėjo rašyti prieš ketverius metus (būdama 19 m.) ir kuriame, pasak I. Norkes, ji užaugo. Ir net jei man nepatiks, nors labai tikiuosi, kad patiks, tokie žmonės turi rašyti ir rašyti, ir nešti tą kitą pasaulį į mūsų mažą neregėtą Lietuvą.

O čia ta muzika, kuri groja romane. Labai tikiuosi, kad galima kažką girdėti ir labai džiaugčiaus, jei atpažintumėt ir parašytumėt, kieno tai kūrinys, nes kol kuičiausi su fotiku, nespejau užsirašyti.

|FKŽ|

Diena 4 Mėgstamiausia knyga iš mėgstamiausios serijos

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

K.Ž.G.

Kadangi jau apsiskelbiau, kad knygos apie Harį Poteris yra mano mėgstamiausia serija, tai turiu dabar išrinkti vieną iš tų knygų… Renkuosi pirmąją – “Haris Poteris ir išminties akmuo”. Po jos kiekviena dalis darosi vis baisesnė ir tamsesnė.

Beje, dabartinis popiežius smerkia knygas apie Harį Poterį. Viename savo laiške jis yra rašęs “It is good that you enlighten us on the Harry Potter matter, for these are subtle seductions that are barely noticeable, and precisely because of that have a deep effect and corrupt the Christian faith in souls even before it could properly grow.”

Knygos apie Harį Poterį taip pat yra bandytos drausti kai kuriose JAV mokyklose dėl knygoje propaguojamos raganystės. (Išsinarinau akis jas bevartydama)

KŽL

Aš neapsisprendžiu…

Trečia diena. Dublis n. Tomas Venclova

~ kzL ~ 14 Comments

Kai nuėjau į Tomo Veclovos knygos “Vilnius. Asmeninė istorija”, tai supratau, kodėl visi iki tol buvę lektoriai vis stebėdavosi, kad auditorija susirinko į šį, o ne į Tomo Venclovos pristatymą. Knygų mugėje kartais tikrai buvo sunku apsispręsti, kur eiti, nes geri autoriai dažnai dubliuodavo vienas kitą ir dar taip, kad nuo vieno iki kito renginio (jei sugalvotum pabūti abiejuose) tektų brautis per visus Litexpo rūmus ir tirštą žmonių masę. Džiaugiuosi, kad nors į šitą nuėjau.

Aš negaliu nustoti stebėtis, koks nerealus žmogus yra Tomas Venclova. Mane žavi jo erudicija, kosmopolitiškumas, objektyvumas,  paprastumas, sugebėjimas paprastai pasakyti,  nerealus humoro jausmas ir nereali charizma. Žmogus, kuris kalba su Česlovu Milošu, juokauja su Susan Sontag, kuri ir paprašė apie Vilnių kažką parašyti esė forma, Venclova ir parašė, tačiau rašytoja nebespėjo paskaityti. To laikinumo kontekste (turint omenyje ir Justino Marcinkevičiaus išėjimą), aš esu tokia laiminga, kad spėjau sutikti ir paklausyti Venclovos (ne dėl rašytojo amžiaus, o dėl mūsų visų laikinumo). Ech, ne 45 min. ilgumo turi būti tokie susitikimai…

Be Venclovos taip pat labai įdomiai kalbėjo M.Kasner (bijau pameluoti, atrodo, Lietuvių – lenkų instituto vadovė). Ji papasakojo, kas Vilnius yra jos kartos lenkams, tikrai visai kitokia vieta negu mes visi įsivaizduojame. Ji sakė (lietuviškai), kad Vilnius jai buvo kažkokia mistinė literatūrinė vieta, atspindėta Milošo ir Mickevičiaus literatūroje, o kas yra Aušros vartų Madona, tai ji iš viso nesuprato. O po to dar kalbėjo Julius Sasnauskas – kaip visi šitie žmonės gali sutilpti į mažiau nei valandą? O sutilpo ir dar tiek daug pasakė. Aš tik sėdėjau ir galvojau, dieve dieve, kiek man reikia visko perskaityti (tas tai ne bėda, bėda, kada), kad sužinočiau. Na, toks ir džaiugsmas ir liūdesys, kad nespėsi vis tiek visko padaryti, ką nori.

Iš tikro tai dalį Tomo Venclovos kalbą nufilmavau su fotiku, bet negaliu dabar įdėti, nes youtube draugauja tik su 15 min. filmuko, o manasis 17 min. Tai kai tik kas nors man pagelbės bent jau sutrumpinti filmuką, tada ir įdėsiu. Giedrė žino, kankinuosi jau nuo vakar vakaro (rrrr). Ir labai tikiuosi, kad girdėsis geriau, nei Oksanen (na, fotike žiūrint visai viskas normaliai).

|FKŽ info|

Trečioji diena. Sek paskui Užkalnį

~ kzL ~ 2 Comments

Užkalnis, matydamas visur šmežuojantį mano snukutį, tikriausiai pradėjo mąstyti, kad jį žiurkės seka, ir planuoti, kad reikės spąstukus ir sūrio pirkt, o gal ir džiaugėsi – jei žiurkės čia, viskas gerai, laivas neskęsta :). Gal neišsivaizdinsiu, labiausiai tikėtina, kad iš viso nieko negalvojo. Na, čia tokia įžanga, nes kiti du susitikimai buvo tokie, kur Užkalnis dalyvavo.

Pirmajame – kaip pašnekovas tarp kitų rašytojų diskusijoje “Naujosios emigracijos reikšmė lietuvių literatūroje” (kiti rašantys dalyviai R.Drazdauskienė, E.Davainė, parašiusi “Airija. Tolima ir artima sala”, S.Žukas, “baltų lankų” smth gal direktorius, nežinau, ir G.Grušaitė). Tai sakyčiau, kad labai aiškiai išsipoliarizavo rašytojai – E.Davainė atstovavo visus tuos emigrantus, kurie išvyko ekonominių sumetimų vedini, vargo bitės, A.Užkalnis – visus tuos, gal ir nelabai tiksliai įvardinsiu, bet pavadinsiu savotiškais “karjeristais” gerąja prasme daryti karjeros, o ne bėgdami nuo vargo, ir Gabija Grušaitė – per vidurį, atstovaudama emigrantus, kuriems Lietuva yra pasaulyje ir pasaulis yra Lietuvoje ir jiems nesvarbu, kur gyventi, svarbu, kad įdomu. Pagal jų suvokimą net nesakyčiau, kad jie yra emigrantai, tiesa, Gabija lyg taip ir sakė, tiesiog ji nepripažįsta geografinės emigracijos, tik emocinę ir dėl to savės emigrante net nelaiko.

Žiuriu, lryte, jau yra straipsnis apie šitą susitikimą, pati dar neskaičiau, čia. Na, minimum galit normalių nuotraukų pažiūrėti.

Padiskutavo dskutuotojai apie kalbą, apie kalbinę aplinką ir jos reikšmę jų kūryboje, na, ir apie savo patirtį, žinoma. O man visą diskusiją, nuo pat įžengimo vis kirbėjo mintis, kaip čia sėdi Užkalnis ir Davainė kartu susėdę, ir Davainė nerauna Užkalniui plaukų už jo recenziją.

Na, diskusija tai visai nepanaši į susitikimą su Stephen Clarke (“One year in Merdre” ir visos kitos merdre knygos), kurį vedė ponas Andrius. Jau tiek skaniai žvengus tai seniai nebuvau. Iš karto iškilo prisiminimai apie Frank McCourt, kuris buvo kažkurioje knygų mugėje ir jo susitikime irgi buvo labai labai linksma.

Kas skaitęs S.Clarke knygas žino, kad jos apie visokius bajerius nutikusius anglui Prancūzijoje. Ir viskas su tokiu smagiu švelniu humoru. Susitikime buvo paklausta, ar apie lietuvius būtų irgi galima kažką tokio pasakyti iš to trumpo laiko, kurį jis čia buvo.

SC: Niekas manęs dar niekur taip tiesiogiai neįžeidinėjo, kaip Lietuvoje.

LT: ???

SC: Visi mane vadina “the ass”

LT:??

SC: Visi sako Stephen’ ass Clarke’ ass

🙂 🙂 🙂

Na, pagl šitą pavyzdį galite įsivaizduoti, koks buvo susitikimas. Laaabai linksmas, labai smagus, reikėtų bent kartą į mėnesį nueiti profilaktiškai į kokį renginį, kur galima taip skaniai pasijuokti. Beje, Andrius Užkalnis prisipažino, kad kai leidykla klausė, ar knyga gali būti populiari Lietuvoje, jis atsakė, kad ne, nes manė, kad lietuviai nesupras tokio humoro. Tikriausiai šito susitikimo ir įrašo moralas  perfrazuojant “Ir turtuoliai verkia/taupo” būtų toks: Ir Užkalnis klysta. Kaip gerai, kad klydo šioj vietoj 😛

Trečia diena. Susitikimas su S.Oksanen

~ kzL ~ 2 Comments

Kadangi Giedrė taip laukia, tai rašau ne iš eilės. Truputį su fotiku bandžiau filmuoti, tai galite šiaip pažiūrėti dėl bendro vaizdo, nes garsas tai nieko gero. Žinoma, rašytojos išvaizda yra išskirtinai įspūdinga – visas tas plaukų-raištelių-dredų balaganas, bet be jo tikriausiai jos net neįsivaizduotume ir nepažintume. Pagalvojau garsiai, kaip ji su tuo klatūnu miega, o šalia sėdėjusios merginos pasvarstė, kad gal tas visas reikalas nusiima?

Kažkaip keista, kad susitikimas vyko suomiškai, labai jau iš karto gaunamos informacijos kiekis labai apribojamas. Nesuprantu, kodėl taip nuspręsta, nes dalindama autografus autorė kalbėjo angliškai (kuris jaunas suomis nemoka anglų?), o ir Suomijos ambasadorė kaip be anglų kalbos? Labai džiaugiausi, kad mugėje susidūrus su vokiečių kalba, iš karto turėdavau galimybę pasiimti ausines ir klausytis sinchroninio vertimo. Šiaip, daug kas, kas buvo sakyta, jau žinoma, tik šiaip smagu iš autorės lūpų išgirsti. Taip pat kalbėjo Suomijos ambasadorė, o aš mieliau būčiau klausiusi autorės.

Užklausta, iš kur tos visos sovietinio gyvenimo detalės iki smulkmenų ir šiaip visa šita istorija, S.Oksanen atsakė, kad ji nuo kūdikystės važiuodavusi pas gimines į Estiją ir jai jau nuo tų laikų tos detalės ir giminių pasakojamos istorijos sukosi jos galvoje – juk laiškais ar telefonų visų pokario istorijų neparašysi, tai jau susitikdavę ir kalbėjęsi. Be to, autorė daug dirbusi archyvuose, ieškojusi medžiagos apie sovietinę Estiją, netgi antikvariate radusi tarpukario Estijos moterų žurnalus, jais naudojosi, kad galėtų geriau suprasti tą laikotarpį. Na, pokalbio metu kelis kartus buvo paminėta, kaip visi stebisi, kad toks jaunas žmogus taip subtiliai ir giliai jaučia ir sugeba perteikti moterį.

Autorė minėjo, kad romanas “Valymas” yra iš keturių romanų ciklo: pirmasis “Stalino karvės” (tikimasi, kad iki metų pabaigos bus išleistas ir lietuviškai), “Valymas”, o dabar autorė rašo trečiajį. Labai labai laukiu.

|mugės žiurkė|

Trečioji diena. Žydų šimtmetis

~ kzL ~ 5 Comments

Bandysiu bent dalimis papasakoti apie tai, kokiuose susitikimuose ir diskusijose buvau. Taigi, pirmiausia lėkiau į neseniai mano perskaitytos knygos “Žydų šimtmetis” pristatymą ir susitikimą su autorium. Šitas susitikimas buvo pavyzdys, kaip netinkamai parinktas susitikimo vedėjas gali sugadinti visą susitikimą. Paminėsiu, kad susitikimas trunka apie 45 minutes, todėl kiekviena minutė yra labai brangi. Nors nesėkmingai prasidėjus susitikimui, Tyto albos direktorė bandė taisyti padėtį, prof. Z.Norkus nelabai suprato, ko iš jo norima ir toliau demonstravo savo nelabai gerą anglų kalbos tarimą. Buvo nerealiai pikta, susirinkusieji pradėjo brazdėti ir ploti (neigiama prasme), kai tik profesorius užsimiršdavo, kad yra ne studentų auditorijoj. Padėtį į antrą susitikimo pusę išgelbėjo neapsikentę klausimų uždavėjai, tiesiog nutraukę profesorių.

Dalyvavimas susitikimuose ir knygų pristaymuose man patinka, nes kai protingai pakalba pristatytojas, pats autorius papasakoja apie save ir knygą, perskaitytas kūrinys tarsi įgauna kažkokią visai kitokią aureolę, nežinau, kaip čia išsreikšti, – užsipildo/išsipildo/įgauna pilnatvę. Kai apie knygos pro ir antižydiškumą Rimvydas Valatka atsakė, kad knyga nėra nei prožydiška, nei antižydiška, atrodo, visos dar šviežiai apie knygą verdančios mintys pradėjo leistis į savo lentynėles. Kaip paminėjo pats Yuri Slezkine, jo knyga labiausiai yra apie tai, kaip iš Sėslumo zonos, apimančios senąsias LDK teritorijas – Lenkiją, Lietuvą – žydai migravo trijomis kryptimis: į socializmą (Rusijos didmiesčius), į kapitalizmą (JAV) ir į nacionalizmą (Palestiną), ir apie tai, kaip bolševikų revoliucija kartu buvo ir žydų revoliucija, jaunų žydų revoliucija prieš savo tėvus, jų gyvenimo būdą ir carinę Rusiją. Tai taip daug neblevyzgojant būtų galima apibūdinti knygą. Labai džiaugiuosi, kad ją perskaičiau prieš susitikimą ir labai rekomenduoju visiems, besidomintiems žydų tauta ir bolševikų revoliucija.

Tyto Albos direktorė, prof.Z.Norkus, Y.Slezkine, vertėjas L.Jonušys ir R. Valatka ir kažkieno galva 🙂

Iš karto atsiprašau už kai kurių nuotraukų kokybę, fotkinau su mažiuku fotiku, nes kažkaip jau dielių aparatūrų nešiotis nelabai norėjau, o dar iš jaudulio ir rankelės padrebėdavo, nors ir be jaudulio padreba.

Kadangi dabar esu kviečiama pažaisti, tai iš karto įdedu įrašą, nežinia, kada toliau galėsiu pasakot.

|FKŽ info :)|