Knygų mugė. Antroji diena – excited

Šiandienos knygos

Šiandien diena prasidėjo spontaniškumu. Vietoj to, kaip kad planavus eičiau į diskusijų klubą apie Milašių (jame dalyvavo T.Venclova), aš paskutinę minutę įšokau į traukinį važiuojantį į Vilnių – Laimono Briedžio knygos „Vilnius – savas ir svetimas“ pristatymą. Viskas iš meilės šitam miestui. Sakysit, kad visai jau išprotėjau, nes vidury susitikimo, išsmukau iš salės, nubėgau laiptais žemyn, nusipirkau tą knygą ir parlėkiau atgal. Žinau, žinau… bet taip jau man nutinka su tom knygom – now or never. Taigi, dar ir autografą susižvejojau. Įdomiausia, kad po „Žydų šimtmečio“ jau galvojau, ne, ne, dabar skaitysiu grožinę, o štai ir vėl negrožinė knyga man ant satlo guli ir taip nori būti perskaityta, kad jaučiuosi visai pasimetusi.

Per susitikimą (kaip trumpai jie trunka – tiesiog neįmanoma), sužinojau įvairiausių dalykų, pvz., kad JAV New York vastijoje yra miestas Vilna (o gal Wilna), kuris buvo įkurtas 1813 m. prancūzų, Napoleono įžengimo į Vilnių garbei!

Kalba autorius Laimonas Briedis

Knygos autorius dabar gyvena Vankuveryje, Kanadoje. Toks pažįstamas jausmas, kai autorius pasakoja, kaip iš Vilniaus tempė savo knygas už Atlanto ir kaip, atvažiavus į Vilnių, jam tų visų knygų baisiai trūksta. Aš, aišku, ne tokiais atstumais, bet taip pat paskui save tampausi kiek galima daugiau knygų, nes man bet kada bet kurios gali pritrūkti, o tas jausmas tiesiog nepakenčiamas.

 Įsivaizduojat, susitikime buvo Vilniaus gatvių Kunigaikštis (nežinantiems paminėsiu, kad yra toks kunigaikštis , kuris gatvėj garsiai rėkauja ar dainuoja, na, toks žmogus, neatkiriama miesto dalis)! Neįtikėtina, apie Kunigaikštį sužinojau tik susitikimo pabaigoje, kai jis paklausė knygos autoriaus:

–          Ar Vilnius gražus miestas?

L.Donskis ir E.Lucas

Kitą valandą nulėkaiu į IQ forumą, kuriame Edward Lucas, The Economist apžvalgininkas, kalbėjosi su Leonidu Donskiu tema „Globaliniai pokyčiai ir Baltijos šalys“. E.Lucas man visada smagu pasiklausyti, prasiplauti smegenis. Kaip sakė autorius: „Man keista apie Lietuvą kalbėti lietuviams, juk patys geriau apie save viską žinote. Ir atsakė Donskis: „Kad į save pasižiūrėti, reikia veidrodžio, o jūs ir esat mūsų veidrodis“.

O paskui vėl Donskio vedamas susitikimas apie Henry Parlando fenomeną, jo romaną “Sudužo”. Atsimeni, neseniai sakiau, kad norėčiau, kad man skaitytų kas nors. Tai va, išsipildė mano noras – susitikime nerealiu nuostabiu balsu ištraukas iš romano skaitė aktorius A.Kazanavičius. Nuostabus balsas, susilydyti galima, garbės žodis. Būtu nuostabu kur nors ramiai paklausyti VISO romano nuo pradžios iki pabaigos skaitomo šiuo balsu.

Henry Parland romaną skaito aktorius A.kazanavičius

O H.Parland ypatingai įdomus tuo, kad yra vienas svarbiausų, jei ne svarbiausias, suomių- švedų novelistų modernistų. Kadangi labai bohemiškai siautėjo Helsinkyje, šeima jį išsiuntė į Kauną, pas dėdę VDU profesorių V. Sezemaną. Keletą metų iki savo ankstyvos mirties pragyveno Kaune.

Na, ir galiausiai keliavau į Tyto Albos išleistų dviejų poezijos knygų pristatymą. Buvo smagu, gražu (dainavimas), jau nebeturiu jėgų gražiai aprašyti. Dar noriu Ilzės Butkutės eilėraštį vieną įdėti, bet jau nebeturiu jėgų. Tik pridursiu, kad Mariaus Buroko knygos visai nesiruošiau pirkt, bet neiškenčiau, nes vienas perskaitytas eilėraštis buvo toks…, kurį aš noriu po ranka turėti. Gal rytoj pacituosiu.

Labanakt

|žiurkių naujienų agentūra “viena žiurkė regėjo”|

Saldus laukimas

Laukimo džiaugsmas kartais būna stpresnis už tai, ko lauki. Pavyzdžiui, lauki lauki kalėdų, na, ateina, praeina – ilgas laukimas tikrai saldesnis. Arba – užsisakai knygą internete – lauki, nekantrauji, įsivaizduoji, kaip skaitysi. Arba – įsivaizduoji, kad esi Vilniaus knygų mugėj – vaikštai į susitikimus, svajoji apie autografus, ech… Šitas postas, kad Giedrei būtų saldu laukti (aš irgi laukiu, kada galėsiu nubėgt į paštą pasiimti dovanos iš Švedijos) –

Mmm kaip saldu… Ar jaučiasi?

|mugės žiurkė|

Diena 3 Mėgiamiausia knygų serija

K.Ž.G

Oi teko pasukti man galvą, kad prisiminčiau, kokias serijas esu skaičiusi.  Serijos yra labai dažnas reiškinys fantasy ir mokslinės fantastikos žanruose, o kadangi aš tų žanrų nelabai pažįstu, tai prisipažįstu, jog esu skaičiusi nedaug serijų.

Va mano vyras- tų dviejų žanrų gana geras žinovas be jokio vargo galėjo išvardinti visą sąrašą tų serijų.

Dabar jis kaip tik baigia rinkti R.Jordan “Wheel of Time” seriją, kurią sudaro 14 knygų. Bet su seriju rašymu yra susijusi tam tikra rizika.

Pavyzdžiui, ką tik mano minėtas R.Jordan mirė neužbaigęs serijos.  Tai 12, 13 ir 14 dalį užbaiginėjo B.Sanderson, nes R.Jordan spėjo  surašyti visokius įvykius, nuorodas, ir t.t. kad kas nors tą knygą galėtų užbaigti. Jis manė, jog serijai užteks ir 12 knygų, bet užbaigėjas B.Sanderson nusprendė, jog neįmanoma visko sudėti į vieną knygą, tai seriją pratęsė.

Vaikystėje aš su didžiuliu užsidegimu skaičiau A.Dumas knygas apie muškietininkus. “Trys muškietininkai”, “Po 20 metų”, “Vikontas de Braželonas”.

Jauni, gražūs, sveiki ir gyvi muškietininkai iš filmo

Kita serija, kurią tiesiog dievinau, yra A.Volkovo šešių pasakų serija su iš A.Baumo pavogtais ir nukopijuotais herojais. Atsimenat knygas „Smaragdo miesto burtininkas“, „Urfinas Džiusas irjo mediniai kareiviai“, „Septyni požemio karaliai“, „Maranų ugnies dievas“, „Geltonas rūkas“ ir „Apleistos pilies paslaptis“.  Aš tas knygas esu skaičiusi po milijoną kartų, net dabar grįžusi į Lietuvą jas išsitraukiu, atsisėdu prie virtuvės durų ir skaitau skaitau.

Bet jei reikai išrinkti vieną pačią mėgiamiausią, tai be jokių išlygų pirmąją vietą skiriu J.K.Rowling serijai apie Harį Poterį. Nuostabus išgalvotas pasaulis, stiprus ir įtraukiantis pasakojimas,- galėčiau girti ir girti tas knygas. Skaičiau jas jau būdama suaugusi, bet skaitydama jas vėl pasijutau kaip vaikas, nes vėl pajutau tą nesuvaldomą norą versti puslapį po puslapio, tą knygos trauką, kuri neleidžia išjungti šviesos, nors jau keturios valandos ryto.

KŽL

Mano mėgstamiausia knygų serija yra “Pasaulinės literatūros biblioteka”. Taip, taip ta rudoji. Pasmerkta serija, kuriai daug lemta rinkti dulkes nei būti skaitomai. Todėl man ji labiau yra “žiūrimiausia” knygų serija, o ne “mėgstamiausia”, nes nuo pat mažens iki dabar, nuvažiavus pas mamą, aš mėgstu atsistoti prie šitos serijos knygų lentynos, skaityti pavadinimus ant nugarėlių ir galvoti kažką panašaus: “Na, kas gi gali norėti šitai perskaityti? Šitos tikrai niekada neskaitysiu – kokia storybė (Gargantiua ir Pantagriuelis)! Kas čia toks? O, būtų įdomu šitą paskaityti (Karas ir taika)… kada nors”. Bet kartu ši serija yra ir išgelbėjusi – kai nereikėjo ieškoti Hemingvėjaus, Kafkos, Sinkevičiaus, jei neklystu ir Mickevičiaus.

Tokių serijų, kurias minėjo Giedrė, aš nelabai žinau, labiau gal pamiršau. Hario Poterio nesu skaičius, gal vėliau kada nors. Žinoma skaičiau “Tris muškietininkus”, bet pratęsimai man nepatikdavo. Dabar dar į galvą atėjo labai patikusios knygos apie indėną Harką – ar čia serija?

Metų knyga 2010

Kaip beveik devintą valandą ryto rašo Lrytas, “penktadenį paaiškėjo” Metų knyga. Net susimąsčiau, kokia šiandien diena.

Taigi, Metų knyga (neslėpsiu, mano nusivylimui, nes tikėjaus, kad laimės Radvilavičiūtė) skirta Marcelijui Martinaičiui už knygą “Mes gyvenome“. Na, nors tiek gerai, kad knygą apskritai skaičiau ir ji buvo visai įdomi. Na, ir neburbėsiu, o pasveikinsiu autorių 🙂

|žiurkių info|