Day: February 16, 2011

Apie J.Marcinkevičiaus kūrybą

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Man taip gražu, jog straipsnių apie J.Marcinkevičiaus išėjimą komentuotojai  savo komentaruose tiesiog įrašo jo eilėraščius.

Patiko ir R.Tamošaičio mintys apie J.Marcinkevičiaus kūrybą

“Jo kūryba ypatinga tuo, kad suderino valstietišką kultūrą, gamtos žmogaus pasaulėjautą, kaimo poetizavimą ir vaizdavimą sakralioje šviesoje su europietiškomis humanistinėmis idėjomis, subtiliai ir jautriai rašė apie žmogaus jausmus, todėl labai svarbi ir jo meilės, intymioji lyrika. Kitaip sakant, jis aprėpė liaudies kūrybą ir europietiškąją individualiąją lyriką.

Just.Marcinkevičius buvo jungiantis, integruojantis poetas. Nors mes dažnai nepastebime jo lyrikos modernizmo, o iškeliame tautos valios išraišką, tačiau tautiškumo problema neturėtų užgožti menininko. Jis buvo gilaus žmogiškumo poetas.“

O kadangi šiandien vasario šešioliktoji, tai nėra turbūt tinkamesnio teksto šiai dienai paminėti nei J.Marcinkevičiaus “Mindaugas”

 

MINDAUGAS

Ką jau sulipdo kraujas,

To nei ugnis neperskirs, nei vanduo.

Ak Dausprungai, buvau kvailys: tikėjaus –

Sunešime visi po trupinėlį…

Kas atnešė? Kas prisidėjo? Niekas.

Ir vis dėlto aš padariau valstybę,

Kuri jau šiandien gali atlaikyt

Smūgius kryžiuočių. Dar bent dešimt metų –

Ir mes išgelbėsim save ir ainius.

DAUSPRUNGAS

Bet kokia kaina, kokia kaina, broli!

Kas ir kada galėjo pagalvoti,

Kad Lietuvoj lietuviams būtų ankšta.

Pradėję žudynes, ar mes neduosim

Negero pavyzdžio kitoms kartoms.

MINDAUGAS

Ne aš pasiūliau kainą, ak, ne aš…

DAUSPRUNGAS

Vis tiek. Juk tu sukūrei naują dievą,

Pavadinai jį Lietuva. Gerai.

Tikiu tavim. Tiksliau – tikėti noriu.

Bet Lietuvos vardu ir niekšas gali

Žudyti, degint, plėšti. Kaip atskirti,

Kur tikras pranašas, o kur netikras?

MINDAUGAS

Aš nežinau. Aš nieko nežinau.

Tiktai maldauju, Dausprungai: nutilk!

Kam tu pili nuodų į mano širdį?

Abejones kam sėji? Kam žudai

Vienintelį ir šventą mano tikslą?

Aš privalau būti tvirtas. O esu

Tiktai žmogus. Geriau tad mes kaip žmonės

Pasikalbėkime apie ką nors.

Taip, kaip seniau… atsimeni, prie tėvo?

 

 

K.Ž.G

Justinas Marcinkevičius 1930-2011

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

 

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.

Diena 1 Geriausia praėjusiais metais skaityta knyga

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

K.Ž.G:

Aš niekaip nesugebėjau išrinkti vienos geriausios. Tiesiog tiek J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” ir N.Krauss “Meilės istorija” tiek stilistiškai, tiek tematiškai labai panašios, todėl niekaip nesugebėčiau pasirinkti vienos iš jų.

J.S.Foer taip nuostabiai žaidžia su potmodernistinėmis teksto išraiškos priemonėmis, kad aš- postmodernistinės literatūros mylėtoja, absoliučiai kapituliuoju. Keičiasi teksto dydis, nuotraukos kaip niekada tampriai susijusios su pasakojimu, subraukytas tekstas- rodo sugebėjimą traktuoti tekstą daug plačiau nei juodai baltas raides ant balto lapo.

Ir N.Krauss neatsiduoda tradicinei romano formai ar chronologijai. Ji moka greitai keisti pasakojimo perspektyvą, tokiu būdu suteikdama knygai stereo tekstą- pasakojimas pas skaitytoją keliauja per skirtingus žmones, per skirtingus laikus, o kai tos istorijos susiliečia, mano skaitytojišku kūnu bėgioja šiurpuliukai.

Tai, kas mane ypač įstrigo abiejose knygose yra tiek J.S.Foer, tiek N.Krauss sugebėjimas pasakoti iš vaiko pozicijos. Tiek Oscaro, tiek jaunosios Almos, tiek jos brolio istorijos parašytos su gražia pagarba vaikui/paaugliui, su tikėjimu, jog nebūtina būti suaugusiu, kad pajustum šio pasaulio sudėtingumą. Man net baisu pagalvoti, kokios įdomios ir komplikuotos asmenybės yra mūsų vaikai. Baisu, nes bijau sugadinti, pakeisti savo vaiką, apriboti jį ir kišti jį į kažkokius rėmus… kai jis jau dabar yra daugiau nei stebuklas.

Ir kaip man gaila Leo Gursky iš “Meilės istorijos”, kuris niekada taip ir nepažinojo savo sūnaus ir siaubingai gaila Oscaro, kuris turi augti be savo tėčio.

Kita abi knygas jungianti tema- praeitis ir jos nesibaigianti tąsa mūsų gyvenimuose. Ir apie tai, kad nors ir galime jaustis patys vienišiausi šitame pasaulyje, esame neišvengiamai susaistyti meilės, bendražmogiškumo, bendros istorijos, ilgesio saitais su kitais žmonėmis.

*******************************************************************************************************************************

KŽL

Sandro Veronesi “Ramus chaosas” – Nes toks tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Apie tai, kaip reikia mylėti save, neignoruoti savo jausmų ir norų, nes vidinė ramybė yra vertingesnė ir vaisingesnė, nei neapsakomą galybę energijos suryjantis vidinio chaoso slėpimas po ramybės kauke.