J. Brodsky Nobelio premiją 1987 m. gavo už ”for an all-embracing authorship, imbued with clarity of thought and poetic intensity”, o dar 1972 m. buvo išleistas iš Sovietų Sąjungos į pasaulį už “socialinį parazitizmą”.

Elės ir Ramūno Katilių prisiminimas apie Brodskį. http://www.vilniausmuziejai.lt/2_paroda_2.htm



Iš knygos „Nuostabios epochos pabaiga’

JOSIFAS BRODSKIS

LIETUVISKAS DTVERTISMENTAS

Tomui Venclovai

1. Įžanga

Štai pamario šalis neišdidi.

Savi aerouostai, telefonai,

sniegynai, žydai. Ir ruda vila

diktatoriaus. Poeto statula –

tėvynę jis prilygino draugužei.

Gal vaizdas ne visai ir subtilus,

bet aiški geografija: pietiečiai

šeštadieniais čia šiauriečius aplanko

ir grįždami pakaušę pėstute

į Vakarus užklysta kartais – tiktų

tema šii skečui. Nuotoliai tokie,

kad palanku gyvent hermafroditams.

Pavasario diena. Debesija

ir balos, angelų gausybė,

aptūpusi gausių bažnyčių stogus. Čia

žmogus paverčiamas minios auka

ar vietinio baroko detale.

2. Liejyklos gatvė *

Kad taip save pasigimdyt

prieš šimtmetį, pūkus nutrynus,

pro langą sodą pamatyt,

kryžius dvigalviškos Kotrynos;

išsižadėt mamos, žagsėt

grubioj akivaizdoj lorneto,

su šlamšto karučiu judėt

geltonom gatveliūkštėm geto;

pas lenkišką panelę būt,

įsimylėt ją begaliniai;

Galicijoj už Tiesą žūt,

sulaukus Pirmo Pasaulinio,

už Carą, Šalį, – arba spjaut,

nuo peisų išvaduoti žandus,

ir į Pasaulį Naują maut,

per bortą vemiant į Atlantą.

3. Kavinė „Neringa”

Laikas įeina į Vilnių pro kavinės duris,

lydimas tarškesio indų, peilių ir šaukštų,

ir erdvė, prisimerkusi kaip tvarkdarys,

nužvelgia jo pakaušį iš aukšto.

Apvalkui plyšus, kruvinas skritulys

apmiršta virš čerpių stogo gruoblėto,

ir Adomo gūžys paaštrėja,

lyg veide vien profilį regėtum.

Ir, lydekai paliepus valdingu žodžiu,

padavėja su bliuzele batisto

miklina kojas, nukėlus jas nuo pečių

vietinio futbolisto.

4. Herbas

Nors alegorijų vinjetėj

drakonžudys šv. Jurgis ietį

prarado, betgi liko

jam arklys ir kardas, ir lig šiolei

po Lietuvą jis vaikos uoliai

tai, kas jam žinoma vienam.

Ką jis, iškėlęs kalaviją

už herbo pakraščių nuvijo?

Netikėlį? Pagonį? Ką

iš baimės privertė pabalti?

Pasaulį? Juk ne malkas skaldė

plieninė Vytauto ranka.

5. Amicum – philosophum de melancholia, mania et plica polonica **

Dalelė moters. Nemiga. Stikle

reptilijos į laisvę veržtis bando.

Nuo smegenėlių suteka bala

debiliškos dienos kažkur už sprando.

Tik krustelėk – ir kunas nesuklys,

pajusdamas, kaip į ledinį skystį

šį pamerkiamas plunksnos smaigalys,

užtikrintai vedžiojantis: „menkystė”

rašysena, kur kreivė kiekviena

kreiva. Dalelė moters pomaduota

užpuola klausą žodžių lavina

kaip penki pirštai utėlėtą kuodą.

Ir tu patamsiuos vienišas ir menkas

ant patalų kaip Zodiako ženklas.

6. Palangen ***

Tiktai jūra į veidą pažvelgti dar gali

dangui; o keleivis akis panarina,

prisėda ant kopos ir maukia vyną

kaip praradęs kariuomenę tremtinys karalius.

Nuvaryti galvijai. Namai – išplėšti.

sūnų slepia piemuo gilaus urvo vingy.

Ir dabar jis – pasaulio pačiam pakrašty,

ir per vandenis žengti tikėjimo stinga.

7. Dominikonai ****

Pasuk iš magistralės šičia,

į aklą skersgatvį,

įženk į tuščią šiuo metu bažnyčią,

pritūpk ant klaupkų, pasilenk,

kad Dievui į ausies kriauklytę,

kuri kurčia triukšmams dienos,

tik pora žodžių išsakytum;

-Ak, dovanok.

1971

Vertė A. Patackas

* Gatvė Vilniuje J. B.

**„Draugui filosofui apie melancholiją, maniją ir lenkišką kaltuną“ {lot.). XVIII -žiaus traktatas, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje J. B.

***Palanga (vok.) J.B.

****Dominikonų bažnyčia Vilniuje J. B.

Tomas Venclova apie šį sau skirtą eilėraštį:  http://www.vilniausmuziejai.lt/virtual_parodos/Brodskis/T_VencovaDIVERTISMENTAS.htm

Apie J.Brodskio kelionę į Lietuvą: http://bootis.itpa.lt/mokslo-lietuva/node/283