Diena 4 Mėgstamiausia knyga iš mėgstamiausios serijos

K.Ž.G.

Kadangi jau apsiskelbiau, kad knygos apie Harį Poteris yra mano mėgstamiausia serija, tai turiu dabar išrinkti vieną iš tų knygų… Renkuosi pirmąją – “Haris Poteris ir išminties akmuo”. Po jos kiekviena dalis darosi vis baisesnė ir tamsesnė.

Beje, dabartinis popiežius smerkia knygas apie Harį Poterį. Viename savo laiške jis yra rašęs “It is good that you enlighten us on the Harry Potter matter, for these are subtle seductions that are barely noticeable, and precisely because of that have a deep effect and corrupt the Christian faith in souls even before it could properly grow.”

Knygos apie Harį Poterį taip pat yra bandytos drausti kai kuriose JAV mokyklose dėl knygoje propaguojamos raganystės. (Išsinarinau akis jas bevartydama)

KŽL

Aš neapsisprendžiu…

Trečia diena. Dublis n. Tomas Venclova

Kai nuėjau į Tomo Veclovos knygos “Vilnius. Asmeninė istorija”, tai supratau, kodėl visi iki tol buvę lektoriai vis stebėdavosi, kad auditorija susirinko į šį, o ne į Tomo Venclovos pristatymą. Knygų mugėje kartais tikrai buvo sunku apsispręsti, kur eiti, nes geri autoriai dažnai dubliuodavo vienas kitą ir dar taip, kad nuo vieno iki kito renginio (jei sugalvotum pabūti abiejuose) tektų brautis per visus Litexpo rūmus ir tirštą žmonių masę. Džiaugiuosi, kad nors į šitą nuėjau.

Aš negaliu nustoti stebėtis, koks nerealus žmogus yra Tomas Venclova. Mane žavi jo erudicija, kosmopolitiškumas, objektyvumas,  paprastumas, sugebėjimas paprastai pasakyti,  nerealus humoro jausmas ir nereali charizma. Žmogus, kuris kalba su Česlovu Milošu, juokauja su Susan Sontag, kuri ir paprašė apie Vilnių kažką parašyti esė forma, Venclova ir parašė, tačiau rašytoja nebespėjo paskaityti. To laikinumo kontekste (turint omenyje ir Justino Marcinkevičiaus išėjimą), aš esu tokia laiminga, kad spėjau sutikti ir paklausyti Venclovos (ne dėl rašytojo amžiaus, o dėl mūsų visų laikinumo). Ech, ne 45 min. ilgumo turi būti tokie susitikimai…

Be Venclovos taip pat labai įdomiai kalbėjo M.Kasner (bijau pameluoti, atrodo, Lietuvių – lenkų instituto vadovė). Ji papasakojo, kas Vilnius yra jos kartos lenkams, tikrai visai kitokia vieta negu mes visi įsivaizduojame. Ji sakė (lietuviškai), kad Vilnius jai buvo kažkokia mistinė literatūrinė vieta, atspindėta Milošo ir Mickevičiaus literatūroje, o kas yra Aušros vartų Madona, tai ji iš viso nesuprato. O po to dar kalbėjo Julius Sasnauskas – kaip visi šitie žmonės gali sutilpti į mažiau nei valandą? O sutilpo ir dar tiek daug pasakė. Aš tik sėdėjau ir galvojau, dieve dieve, kiek man reikia visko perskaityti (tas tai ne bėda, bėda, kada), kad sužinočiau. Na, toks ir džaiugsmas ir liūdesys, kad nespėsi vis tiek visko padaryti, ką nori.

Iš tikro tai dalį Tomo Venclovos kalbą nufilmavau su fotiku, bet negaliu dabar įdėti, nes youtube draugauja tik su 15 min. filmuko, o manasis 17 min. Tai kai tik kas nors man pagelbės bent jau sutrumpinti filmuką, tada ir įdėsiu. Giedrė žino, kankinuosi jau nuo vakar vakaro (rrrr). Ir labai tikiuosi, kad girdėsis geriau, nei Oksanen (na, fotike žiūrint visai viskas normaliai).

|FKŽ info|

Trečioji diena. Sek paskui Užkalnį

Užkalnis, matydamas visur šmežuojantį mano snukutį, tikriausiai pradėjo mąstyti, kad jį žiurkės seka, ir planuoti, kad reikės spąstukus ir sūrio pirkt, o gal ir džiaugėsi – jei žiurkės čia, viskas gerai, laivas neskęsta :). Gal neišsivaizdinsiu, labiausiai tikėtina, kad iš viso nieko negalvojo. Na, čia tokia įžanga, nes kiti du susitikimai buvo tokie, kur Užkalnis dalyvavo.

Pirmajame – kaip pašnekovas tarp kitų rašytojų diskusijoje “Naujosios emigracijos reikšmė lietuvių literatūroje” (kiti rašantys dalyviai R.Drazdauskienė, E.Davainė, parašiusi “Airija. Tolima ir artima sala”, S.Žukas, “baltų lankų” smth gal direktorius, nežinau, ir G.Grušaitė). Tai sakyčiau, kad labai aiškiai išsipoliarizavo rašytojai – E.Davainė atstovavo visus tuos emigrantus, kurie išvyko ekonominių sumetimų vedini, vargo bitės, A.Užkalnis – visus tuos, gal ir nelabai tiksliai įvardinsiu, bet pavadinsiu savotiškais “karjeristais” gerąja prasme daryti karjeros, o ne bėgdami nuo vargo, ir Gabija Grušaitė – per vidurį, atstovaudama emigrantus, kuriems Lietuva yra pasaulyje ir pasaulis yra Lietuvoje ir jiems nesvarbu, kur gyventi, svarbu, kad įdomu. Pagal jų suvokimą net nesakyčiau, kad jie yra emigrantai, tiesa, Gabija lyg taip ir sakė, tiesiog ji nepripažįsta geografinės emigracijos, tik emocinę ir dėl to savės emigrante net nelaiko.

Žiuriu, lryte, jau yra straipsnis apie šitą susitikimą, pati dar neskaičiau, čia. Na, minimum galit normalių nuotraukų pažiūrėti.

Padiskutavo dskutuotojai apie kalbą, apie kalbinę aplinką ir jos reikšmę jų kūryboje, na, ir apie savo patirtį, žinoma. O man visą diskusiją, nuo pat įžengimo vis kirbėjo mintis, kaip čia sėdi Užkalnis ir Davainė kartu susėdę, ir Davainė nerauna Užkalniui plaukų už jo recenziją.

Na, diskusija tai visai nepanaši į susitikimą su Stephen Clarke (“One year in Merdre” ir visos kitos merdre knygos), kurį vedė ponas Andrius. Jau tiek skaniai žvengus tai seniai nebuvau. Iš karto iškilo prisiminimai apie Frank McCourt, kuris buvo kažkurioje knygų mugėje ir jo susitikime irgi buvo labai labai linksma.

Kas skaitęs S.Clarke knygas žino, kad jos apie visokius bajerius nutikusius anglui Prancūzijoje. Ir viskas su tokiu smagiu švelniu humoru. Susitikime buvo paklausta, ar apie lietuvius būtų irgi galima kažką tokio pasakyti iš to trumpo laiko, kurį jis čia buvo.

SC: Niekas manęs dar niekur taip tiesiogiai neįžeidinėjo, kaip Lietuvoje.

LT: ???

SC: Visi mane vadina “the ass”

LT:??

SC: Visi sako Stephen’ ass Clarke’ ass

🙂 🙂 🙂

Na, pagl šitą pavyzdį galite įsivaizduoti, koks buvo susitikimas. Laaabai linksmas, labai smagus, reikėtų bent kartą į mėnesį nueiti profilaktiškai į kokį renginį, kur galima taip skaniai pasijuokti. Beje, Andrius Užkalnis prisipažino, kad kai leidykla klausė, ar knyga gali būti populiari Lietuvoje, jis atsakė, kad ne, nes manė, kad lietuviai nesupras tokio humoro. Tikriausiai šito susitikimo ir įrašo moralas  perfrazuojant “Ir turtuoliai verkia/taupo” būtų toks: Ir Užkalnis klysta. Kaip gerai, kad klydo šioj vietoj 😛

Trečia diena. Susitikimas su S.Oksanen

Kadangi Giedrė taip laukia, tai rašau ne iš eilės. Truputį su fotiku bandžiau filmuoti, tai galite šiaip pažiūrėti dėl bendro vaizdo, nes garsas tai nieko gero. Žinoma, rašytojos išvaizda yra išskirtinai įspūdinga – visas tas plaukų-raištelių-dredų balaganas, bet be jo tikriausiai jos net neįsivaizduotume ir nepažintume. Pagalvojau garsiai, kaip ji su tuo klatūnu miega, o šalia sėdėjusios merginos pasvarstė, kad gal tas visas reikalas nusiima?

Kažkaip keista, kad susitikimas vyko suomiškai, labai jau iš karto gaunamos informacijos kiekis labai apribojamas. Nesuprantu, kodėl taip nuspręsta, nes dalindama autografus autorė kalbėjo angliškai (kuris jaunas suomis nemoka anglų?), o ir Suomijos ambasadorė kaip be anglų kalbos? Labai džiaugiausi, kad mugėje susidūrus su vokiečių kalba, iš karto turėdavau galimybę pasiimti ausines ir klausytis sinchroninio vertimo. Šiaip, daug kas, kas buvo sakyta, jau žinoma, tik šiaip smagu iš autorės lūpų išgirsti. Taip pat kalbėjo Suomijos ambasadorė, o aš mieliau būčiau klausiusi autorės.

Užklausta, iš kur tos visos sovietinio gyvenimo detalės iki smulkmenų ir šiaip visa šita istorija, S.Oksanen atsakė, kad ji nuo kūdikystės važiuodavusi pas gimines į Estiją ir jai jau nuo tų laikų tos detalės ir giminių pasakojamos istorijos sukosi jos galvoje – juk laiškais ar telefonų visų pokario istorijų neparašysi, tai jau susitikdavę ir kalbėjęsi. Be to, autorė daug dirbusi archyvuose, ieškojusi medžiagos apie sovietinę Estiją, netgi antikvariate radusi tarpukario Estijos moterų žurnalus, jais naudojosi, kad galėtų geriau suprasti tą laikotarpį. Na, pokalbio metu kelis kartus buvo paminėta, kaip visi stebisi, kad toks jaunas žmogus taip subtiliai ir giliai jaučia ir sugeba perteikti moterį.

Autorė minėjo, kad romanas “Valymas” yra iš keturių romanų ciklo: pirmasis “Stalino karvės” (tikimasi, kad iki metų pabaigos bus išleistas ir lietuviškai), “Valymas”, o dabar autorė rašo trečiajį. Labai labai laukiu.

|mugės žiurkė|

Trečioji diena. Žydų šimtmetis

Bandysiu bent dalimis papasakoti apie tai, kokiuose susitikimuose ir diskusijose buvau. Taigi, pirmiausia lėkiau į neseniai mano perskaitytos knygos “Žydų šimtmetis” pristatymą ir susitikimą su autorium. Šitas susitikimas buvo pavyzdys, kaip netinkamai parinktas susitikimo vedėjas gali sugadinti visą susitikimą. Paminėsiu, kad susitikimas trunka apie 45 minutes, todėl kiekviena minutė yra labai brangi. Nors nesėkmingai prasidėjus susitikimui, Tyto albos direktorė bandė taisyti padėtį, prof. Z.Norkus nelabai suprato, ko iš jo norima ir toliau demonstravo savo nelabai gerą anglų kalbos tarimą. Buvo nerealiai pikta, susirinkusieji pradėjo brazdėti ir ploti (neigiama prasme), kai tik profesorius užsimiršdavo, kad yra ne studentų auditorijoj. Padėtį į antrą susitikimo pusę išgelbėjo neapsikentę klausimų uždavėjai, tiesiog nutraukę profesorių.

Dalyvavimas susitikimuose ir knygų pristaymuose man patinka, nes kai protingai pakalba pristatytojas, pats autorius papasakoja apie save ir knygą, perskaitytas kūrinys tarsi įgauna kažkokią visai kitokią aureolę, nežinau, kaip čia išsreikšti, – užsipildo/išsipildo/įgauna pilnatvę. Kai apie knygos pro ir antižydiškumą Rimvydas Valatka atsakė, kad knyga nėra nei prožydiška, nei antižydiška, atrodo, visos dar šviežiai apie knygą verdančios mintys pradėjo leistis į savo lentynėles. Kaip paminėjo pats Yuri Slezkine, jo knyga labiausiai yra apie tai, kaip iš Sėslumo zonos, apimančios senąsias LDK teritorijas – Lenkiją, Lietuvą – žydai migravo trijomis kryptimis: į socializmą (Rusijos didmiesčius), į kapitalizmą (JAV) ir į nacionalizmą (Palestiną), ir apie tai, kaip bolševikų revoliucija kartu buvo ir žydų revoliucija, jaunų žydų revoliucija prieš savo tėvus, jų gyvenimo būdą ir carinę Rusiją. Tai taip daug neblevyzgojant būtų galima apibūdinti knygą. Labai džiaugiuosi, kad ją perskaičiau prieš susitikimą ir labai rekomenduoju visiems, besidomintiems žydų tauta ir bolševikų revoliucija.

Tyto Albos direktorė, prof.Z.Norkus, Y.Slezkine, vertėjas L.Jonušys ir R. Valatka ir kažkieno galva 🙂

Iš karto atsiprašau už kai kurių nuotraukų kokybę, fotkinau su mažiuku fotiku, nes kažkaip jau dielių aparatūrų nešiotis nelabai norėjau, o dar iš jaudulio ir rankelės padrebėdavo, nors ir be jaudulio padreba.

Kadangi dabar esu kviečiama pažaisti, tai iš karto įdedu įrašą, nežinia, kada toliau galėsiu pasakot.

|FKŽ info :)|