Šiandien Bernardinuose perkaičiau pokalbį su Vytautu Toleikiu. Įdomus pokalbis, įdomus žmogus ir įdomios mintys.

Nors… kažkodėl truputį pasišiaušiau, na dar pasiraukiau, kai skaičiau, nes tikrai nesutinku su visais tais teiginiais.

“Tokią neperskaitytų knygų traumą teko išgyventi ir man pačiam. Kol galiausiai nebepakeldamas to gėdingo fakto apie 2000 metus susidariau nebespėtų perskaityti knygų sąrašą, kurį sudarė gerokai daugiau nei šimtas pozicijų. Ėmiausi vakarais, savaitgaliais  kryptingo, toli gražu ne pramoginio, rimto darbo. Tik dėl savęs, kad rimtam žmogui paklausus, „kaip jums patiko tas ar anas tekstas?“, nereikėtų nudelbus akis neaiškiai sumurmėti:– „skaičiau, visai nieko“. Daugmaž apsiliuobiau per gerus dvejus metus”

Mano pozicija dėl skaitymo yra visai kitokia. Visai nemanau, jog reikia skaityti “kryptingai”, nežiūriu į skaitymą kaip į rimtą darbą. Nežinau, kodėl vis dar taip norima suteikti skaitymui tą intelektualumo aurą.

Suprantu, kad seniau tai skaitymas buvo rezervuotas tiems, kurie turėjo išsilavinimą, tiems, kurie mokėjo skaityti, bet nemanau, jog dabar yra tikslinga perdėm intelektualizuoti patį skaitymą, apgobti skaitymo procesą kažkokiu inteligentams skirtu išskirtinumo švytėjimu. Manau, jog tai visai be reikalo sukuria nematomus ir matomus barjerus.

“Ir tereikėjo tik dvejų metų žemaitiškos kantrybės bei tolesnio pastovaus pasipildymo naujais Lietuvos  autorių  leidiniais.  Tai  kaip po šios patirties gali  rimtai bežiūrėti  kad ir  į Paulo Coelho,  Peterio Hoego, Dan Browno kūrybą? Kai ją palygini su Partizano Dzūko, Alfonso Nykos Niliūno dienoraščiais, Antano Škėmos, Mariaus Katiliškio tekstais,  Jono Aisčio ar Henriko Radausko eilėmis.”

Nesuprantu, kam reikia supriešinti Dan Brown, P.Coelho su A.Škėma arba H.Radausku? Visų pirma juk šių rašytojų kūryba yra labai skirtinga, skirtingi žanrai, skirtingos išraiškos priemonės, skirtingi tikslai ir t.t. Antra, nesuprantu, kodėl negalima skaityti ir A.Škėmos ir P.Hoeg, ir mėgautis jų tekstais? Aš esu skaičiusi abu ir jie vienas kitam netrukdo. Juk skaitomi jie skirtingais tikslais, skirtingomis nuotaikomis ir pan.

Oi kaip man nepatinka tas nuolatinis populiariosios literatūros sumenkinimas.

Vėl ta- intelektualizuoto skaitymo aureolė…

Taip, D.Brown stilistiniu požiūriu su A.Škėma nesulyginsi, bet nematau prasmės pradėti juos lyginti. Galų gale, tai kas kažkada priklausė populiariai kultūrai yra šiandieninė klasika.

Man atrodo, jog per dažnai skaitymo gerumas motyvuojamas kažkokių tikslų pagalba. “Reikia skaityti, kad taptum išsilavinusia asmenybe.” “Skaityk, kad susipažintum su mūsų literatūra.” “Lietuviškos literatūros skaitymas padeda suvokti savo tautiškumą.” “Reikia skaityti, kad žinotum, kas tas Ch.Dickens ir kas tas G.Flaubert.” “Reikia skaityti, kad nereikėtų gėdintis, jei kas nors paklaustų, ar skaičiau. ”

Man asmeniškai visi tie “reikia skaityti” ir “skaityk kad” yra atgrasūs. Dabar, kai aš suaugusi, kai tik aš pati sprendžiu, ką skaityti, prisipažįstu, jog skaitau tai, kas man įdomu. Tai, kas man patinka. Tai, kas man suteikia džiaugsmą. Tai, kas sutrumpina kelionę į darbą arba laukimą eilėje prie gydytojo.tai, kas sukelia minčių. Tai, ką rekomenduoja mano draugai.

Ir kaip jau įprasta, tiesiog būtina įspirti jaunimui:

“atėjo nauja karta, augusi nepriklausomybės gadynėje . Kartais ją vadiname copy paste‘ų karta, kuri anot mano bičiulio Prano Morkaus „na nieko nežino“. Nes jie netikrinę viską ima iš interneto suvesdami tinkamą žodį, jokių pastangų, jokio galvojimo, jokio atradimo džiaugsmo, – visur tik beskonis fast-food‘as.”

Čia net nežinau, kaip reikėtų argumentuoti, kadangi ir pati priklausau tai kartai, tai man labai sunku save ir savo pažįstamus priskirti tai “copy paste” kartai. V.Toleikis labai jau linkęs romantizuoti anuos laikus

“Mano karta, gimusi apie 1960 –uosius metus, dar puikiai prisimena eiles knygynuose prie literatūros klasikų prenumeratos ar perkant Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai be datų“. Ji prisimena klestinčią knygų prekybą iš po prekystalio.”

Kaip tos “copy paste” kartos atstovė galiu pasakyti, jog esu skaičiusi tuos pačius “Dienoraščius be datų” kokius dešimt kartų (bet čia tik tarp kitko). Iš tikrųjų tai aš ir pati atsimenu, kaip knygynuose būdavo eilės prie tam tikrų knygų, bet laikai dabar kiti. Pirmiausia, pasiūla pasikeitė fantastiškai. Nebereikai tenkintis tuo, kas pasiekia lietuviškus knygynus. Nueini į Amazon.com ir ten viso pasaulio knygos. Nenuostabu, kad lietuvių literatūra patiria didžiulė konkurenciją. Gal kam ir baisu, kad aš nejaučiu ypatingo lojalumo lietuviškajai literatūrai, bet kai galiu rinktis tarp Žemaitės ir G.Flaubert realizmo, renkuosi pastarąjį.

Kiek tos kartos jaunimo užsisakinėja knygas iš Amazon.com? Kiek jaunimo Facebooke seka leidyklų naujienas? Kiek rašo knygų blogus? Kiek diskutuoja perskaitytas knygas internetiniuose forumuose? Šitaip “išbrokyti” visą kartą yra nelabai gražu, sakyčiau.

Aš esu už tai, kad vaikus mokintume skaityti ne teisingą literatūrą, o kad jie išmoktų skaityti teisingai. Nemanau, jog yra gera praktika pateikti klasikos sąrašą (teisingas knygas) ir sakyti, jog dabar nuo penktos iki paskutinės klasės skaitysime šitas knygas, nes jos yra labai vertingos, nes jos yra klasika, nes jas reikia žinoti ir kiekvienas pabaigės mokyklą tiesiog privalo žinoti apie ką Stendalio “Raudona ir juoda”.

Geriau reikėtų mokytis skaityti “teisingai”-skaityti taip, kad dūšia atsigautų, skaityti sau, mokėti suvokti ir interpretuoti tekstą, mokėti  kritiškai atsirinkti, kas yra gera literatūra MAN, o ne gera literatūra apskritai mokytiems dėdžiams ir tetoms.

“Esu įsitikinęs, kad mokytojas, jeigu turi ambicijų perduoti tradicines vertybes savo mokintiniams, kasdien turi skaityti bent 50 puslapių.”

Pripažįstu, jog neskaitantys mokytojai ir man kelia ne pačius šilčiausius jausmus, tačiau… “turi skaityti bent 50 puslapių”? Aš suprantu, kad man skaitymas davė ir duoda labai daug. LABAI. Pastebiu, jog skaitymas įtakoja mano santykius su žmonėmis, mano požiūrį į pasaulį ir t.t. bet net ir suvokdama tuos visus su skaitymu susijusius gerumus niekaip nenorėčiau duoti recepto “visiems REIKIA skaityti bent po tiek ir tiek puslapių per dieną”.

Iš kur tas dažnas noras surišti “skaityti” ir “reikia”?

Kaip galima kalbėti apie atradimo ir skaitymo džiaugsmą, jei jis nuolat brukamas su tuo “reikia”?

 

K.Ž.G