Vengiu ir išsisukinėju rašyti apie šitą knygą. Pagavau save ir šiandien pusę dienos galvoju, kodėl taip darau, kodėl vengiu. Nelabai galiu sugalvoti. Gal dėl to, kad sunku būti objektyviai, nes jau sakiau, kad knygų mugės susitikime autorė man labai patiko, tai kaip čia parašyti, kad knyga nepatiko labai, t.y., patiko, bet nelabai, kas iš esmės irgi nebūtų tikslus apibūdinimas. Gal nejaukiai jaučiuosi, nes knyga įtraukyta į vieną iš kūribingiausių metų knygų, o man ji neįsitraukė galvoj į jokį “-iausią” sąrašą?

Na, pirmiausia aišku, atsikirskim visokiems reklaminiams triukams apie dideles revoliucijas ant marijos žemės, kurias sukels ši knyga. Neradau aš tų revoliucijų, kas čia dar šiais laikas gali taip nustebinti. Mano mamą dviejų moterų meilė gal ir nustebintų, bet ir tai jau kažkaip abejoju. Pasakysiu taip – knyga mane įtraukė ir gan greitai ją perskaičiau, netgi prisibraukiau visai daug ir mielai turėsiu knygą savo bibliotekoj, bet didelio ryšio su ja nepajaučiau. Gal dėl to, kad nors ir esu, kaip sako kritikė J.Čerškutė, viena koja aprašomoji karta, bet jau ir nesu, gal dėl to, kad iš esmės toks išsamus ir detalizuotas rašymo stilius nėra labai prie širdies (romane netgi sakyčiau jis toks net apsunkęs nuo žodžių, metaforų ir apskritai visas toks apaugęs žodžiais, jau nekalbant apie mane erzinančius aprašymus, kokią intelektualią/neintelektualią knygą/laikraštį/žurnalą skaito veikėjai).

Va, išvardinau, kas man kliuvo, o kas patiko nežinau, kaip parašyti, nes kažkas tikrai patiko, bet taip sunku įvardinti. Autorė puikiai perteikia savo kartos spalvą su visais atspalviais (labai taikliai), bet meilės linija, ta svarbioji tarp dviejų moterų manęs neįtikino, pasirodė kažkokia netikroviška, o gal iš viso man jinai tokia apskritai šalutinė pasijautė. Facebook’o kartos, tapatybės ieškojimas – taip, įtikino dar ir kaip, o mūzos ir kūrėjo meilė – ne, neįtikino. Bet gal dėl to, kad aš iš kito pasaulio, hmm… neišsipildžiusi buhalterė (autorė knygos anotacijoje rašo, kad knyga “patiks visiems, kas dirba ką nors “prie meno”, arba yra buhalteriai, svajojantys “būti prie meno” “- man šita mintis net prajuokino), pavydinti tiems, kurie suvokia tikrąją skaičių prasmę?

Summa summarum, knygą vis tiek rekomenduoju paskaityti ir aš pati tikrai skaitysiu kitą, jau rašomą, Gabijos Grušaitės knygą, o jei ir ta sukels tiek visokių galvosūkių, tada jau trečios nebeskaitysiu :P. Nepaisant visų mano pliurpesių, ji nors ir nėra kažkokia ten lietuviško pasaulio drebintoja ir revoliucionierė, ji tikrai yra naujas įžvalgus balsas, visai neblogai sugulantis baltose lankose ir tobulai užvadintas “Neišsipildymu”.

Ištrauka iš knygos čia.

Rimta ir ilga recenzija bernardinuose.