Smagumėlis

vyksta Bolonijoje, kur garbės viešnios teisėmis vaikų ir jaunimo knygų mugėje dalyvauja Lietuva. Taip smagu dėl pačio renginio, dėl vykusio Lietuvos stendo, dėl nuostabios iliustratorės Dūdaitės dalyvavimo (jos iliustracijas taip mėgstu). Itališkos saulės spindulys apniukusiai lietuviškai dienai.

Mugės puslapis čia.

V.Woolf “Orlando” arba Ar tu esi moteris?

Kai 1949aisias buvo išleista Simone de Beauvoir knyga “Antroji lytis”, kilo didžiulis sujudimas.   Viena pagrindinių S.de Beauvoir idėjų yra, jog moterimi ne gimstama- moterimi tampama, ir ši de Beauvoir citata parodo skirtumą tarp biologinės ir socialinės lyties.

Simone de Beauvoir

Tuo pačiu Simone de Beauvoir kalba apie tai, jog moteris mūsų visuomenėje nėra pilnateisis pilnakraujis savarankiškas individas, nes ji nuolat yra apibrėžiama per santykius su vyru.

Vienas tokių labai iškalbingų pavyzdžių yra, kad kažkoks visiškas nesusipratėlis lietuviškajame Wikipedia puslapyje skirtame Simone de Beauvoir prie antraštės “veikla”  sugalvojo parašyti “prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.

Iškalbingas pavyzdys, ar ne? Moters veikla yra buvimas vyro drauge ar žmona, ji tarsi koks priedas prie vyro… Prie J-P Sartro veiklos įrašo, jog jo veikla buvo būti  Simone de Beauvoir draugu, aišku, nėra…

De Beauvoir veikalas- filosofinis, bet yra ir grožinių literatūros kūrinių su tapimo moterimi idėja. Vienas tokių žinomiausių yra Virginia Woolf “Orlando”.

V.Woolf pasakojimo pradžioje jaunasis Orlando auga karalienės Elžbietos I laikais ir jis nusprendžia nesenti. Jaunajam Orlando daug kas sekasi, tad jį nepratusį prie sunkumų, gana gerokai sugniuždo gražios Rusijos princesės atstūmimas, ir jis pasineria į kūrybą. Vėliau karaliaus Chales II laikais jis kaip ambasadorius gyvena Konstantinopolyje, kur vieną kartą jis miega net keletą dienų. Niekas nesugeba jo pažadinti, tačiau kai jis pagaliau nubunda- jis/ji turi nebe vyro, o moters kūną, nors Orlando sąmonė, prisiminimai, mintys liko tokios pačios.

Virginia Woolf nepuola aiškinti, kodėl taip atsitiko, nepateikia jokių teorijų ar užuominų, o tiesog visą dėmesį suteikia į tai, kaip skirtingai su Orlando dabar elgiasi pasaulis, kaip Orlando- viduje būdamas vis tas pats individas-verčiamas keistis ir taikytis prie egzistuojančių visuomenės normų.

V.Woolf knygoje “Orlando” sako tą patį kaip ir de Beauvoir dėl tapimo moterimi. Jog didžioji dalis to, ką mes laikome moteriškumu, visai nėra susiję su biologija, o su visuomenės sukurtomis rolėmis.

Štai kaip mąsto Orlando po savo metamorfozės :

“She remembered how, as a young man, she had insisted that women must be obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled. ‘Now I shall have to pay in my own person for those desires,’ she reflected; ‘for women are not (judging by my own short experience of the sex) obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled by nature. They can only attain these graces, without which they may enjoy none of the delights of life, by the most tedious discipline. There’s the hairdressing,’ she thought, ‘that alone will take an hour of my morning, there’s looking in the looking-glass, another hour; there’s staying and lacing; there’s washing and powdering; there’s changing from silk to lace and from lace to paduasoy; there’s being chaste year in year out..”

Lygiai tą patį sako ir žinoma Švedijos feministė Nina Björk savo knygoje “Under det rosa täcket” (“Po rausva antklode”): “Moteriškumas yra nuolat atkartojamas kūno tvarkymas, nuolatinis pasikartojimas, kurio pasekmė- mes tampame moterimis, o ne esame moterys nuo gimino(…). Ir neužtenka kūną sutvarkyti vienąkart visam laikui, bet tai turime daryti vėl ir vėl, daugiau ar mažiau, ir tokiu būdu mes sekame paskui nuostatas, kurios sako, kas tai yra moteriškumas.”

Ypač vaizdžiai tai matome moterims skirtuose žurnaluose:

Šio pavasario apavas – kaip niekada romantiškas, nerūpestingai žaismingas, patogus ir alsuojantis moteriškumu” arba “Moteriškumas – tai laimės ir įsimylėjimo pojūtis, panašus į tą, kuris apima suvalgius gabalėlį puikaus šokolado” arba “„Mažėjant svoriui, atsirado keistas pasitikėjimas, kad galiu „nugriauti kalnus“, pražydau, pabudo moteriškumas“ arba “O mano akimis merginos kartais yra praradusios moteriškumą“.

Čia pateikiau tikrus, neišgalvotus pavyzdžius iš mūsų lietuviškos spaudos, ir jie sako mums, kad moteriškumas NĖRA įgimtas, jis nėra biologinis, jis nėra nuolat glūdintis mumyse, nors mes ir turime savo moteriškos lyties chromosomas. Moteriškumą mes turime susikonstruoti nešiodamos tam tikrus batus, įgydamos tam tikras kūno apimtis, nuolat keisdamosi ir puoselėdamos savo kūną.

Orlando pradeda suvokti, jog privalo dėvėti korsetą, puoštis prieš veidrodį, nešioti krinolinus. Tuo pačiu Orlando supranta, jog  turi keistis ne tik lyčiai priskiriami artefaktai, bet ir elgsena, nes iš moters tikimasi tyrumo, skaistumo, padorumo. Orlando taip pat pamato, jog iš jos dabar reikalaujama daug daugiau pasyvumo, kurio Orlando neturi, nors kūnas biologiškai yra moters.

Orlando mąsto, kad vyras laisva ranka gali griebtis kardo, o moteris laisvąja ranka turi prilaikyti šilkinį šalikėlį, kad jis nenuslystų nuo jos pečių. Orlando konstatuoja, jog “Vyras pasauliui žiūri tiesiai į veidą lyg šis būtų sukurtas jo naudojimuisi ir jo malonumui. Moteris į pasaulį žvilgčioja lyg iš šono, rafinuotai, bet kartu su nepasitikėjimu” (mano pačios vertimas).

Būtent tie Orlando pastebėjimai po tapimo biologine moterimi mane labai sužavėjo. Ir kas smagiausia, jog visos tos idėjos yra įvilktos į tradiciškai virtuozišką V.Woolf stilistiką: sakiniai yra tarsi ilgos estetiškos žodinės arabeskos ir knygoje nuolat vyksta tas nuostabus “woolfiškas” žaidimas su laiku.

V.Wollf ne tik leidžia Orlando peržengti lytiškumo rėmus, bet taip pat ji įgalina Orlando gyventi be laiko apribojimų.

Orlando biografija apima beveik 400 metų, nors knygos pabaigoje Orlando- 36 metai. Autorė tarsi sako, jog laikrodžio laikas ir žmogaus laikas nėra vienas ir tas pats. Žmogiškojo gyvenimo laike kai kurios akimirkos yra tokios svarbios, kad joms V.Woolf gali paskirti ištisą skyrių, o per daugybė metų gali nieko tokio svarbaus ir nenutinkti, tad tie metai knygoje tarsi dingsta. Panašiai su laiku ji žaidžia ir knygoje “Švyturio link“, kai šeimos vakarienei detaliai aprašyti paskirtas visas skyrius, o kitame skyriuje trumpai atpasakoti dešimties metų įvykiai.

“Orlando” yra išverstas ir į lietuvių kalbą.

Rasa Drazdauskienė apie I.Balčiūnienės vertimą į lietuvių kalbą sako: Tačiau keblumus įveikia ir smulkmenas nustelbia įkvėptai, pagarbiai ir su išmanymu atliktas šio žavaus, sudėtingo, intelektualaus, pašaipaus romano lietuviškasis vertimas“.

Bet vienas dalykas, kurį R.Drazdauskienė smarkiai kritikuoja, ir aš su ja dėl to visiškai sutinku ir net piktai burbu, tai kad vietoje nekatrosios giminės vardo Orlando, lietuviškajame vertime naudojamas Orlandas ir Orlanda. R.Drazdauskienė puikiai argumentuoja: “Bet kam išvis suteikti vardui lytinę priklausomybę, kurios sąmoningai vengė autorė? (…) Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie šiaip asmenvardį, o apie pamatinę herojaus-herojės savybę – apie jo-jos sielos androginiškumą, sąmoningą atsiribojimą nuo lyties suvaržymų. Todėl neutralaus vardo pakeitimas vyriška ir moteriška lytimi vis dėlto neatrodo pateisinamas.

1992aisiais pastatytas filmas Orlando, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Tilda Swinton

K.Ž.G.

Premiją A.Lindgren atminimui laimėjo Shaun Tan

Vakar buvo paskelbtas ALMA A.Lindgren atminimo premijos laimėtojas. Šiemet juo tapo Shaun Tan rašytojas ir iliustratorius. Praėjusiais metais premija taip pat teko

Shaun Tan

ir rašytojai ir iliustratorei Kitty Crowther.

2011ieji metai tikrai laimingi Shaun Tan, pirmiausia jis gavo Oscarą už trumpą animacinį filmą ”The Lost Thing”, o dabar- vieną prestižiškiausių vaikų literatūros premijų ir solidžią sumą- 5 milijonus švediškų kronų (1.9 milijono litų)

Laikraščio Sydsvenskan straipsnyje apie Shaun Tan, Shaun Tan sako, jog vakar jo telefonas netilo visą dieną. “Aš nustebęs ir nudžiugęs,- sako jis“.

Straipsnyje taip pat pasakojama, jog paprašytas papasakoti apie savo kūrybą Shaun Tan sako, jog ji realistinė su fantasy ir mokslinės fantastikos intarpais, savotiškas magiškas realizmas.

Susvetimėjimas, atitolimas ir šiek tiek civilizacijos kritikos yra svarbios jo kūrybos dalys.

“-Veikėjai neretai yra atstumti arba sunkiose situacijose. Svarbiausia yra vaizdas, o pasakojimas yra labiau fragmentiškas.”

Shaun Tan puslapį rasite čia

K.Ž.G

Išpažintis

Paskutiniu metu labai dažnai užeina kalba apie tai, kad būna sunku nustoti skaityti knygą, jei ji nepatinka. Kad jautiesi, jog turi ją užbaigti. Jog skaitai iš pareigos. O kartais tiesiog pasiduodi ir užvertęs knygą padedi ją į lentyną.

Įdomu, kokios jėgos mus verčia versti tuos puslapius? Gal čia toks mokyklinis palikimas, kai knygas mokytojos padiktuotame sąraše skaityti būtina? O gal noras “nugalėti” rašytoją ir savo nenorą? Disciplinos siekis? Noras suprasti, ką kiti toje knygoje TOKIO mato?

Kad ir kaip ten būtų, pastebiu, jog daugeliui tarsi palengvėja, kai pasipasakoju, kad viena ar kita labai giriama knyga nepaliko įspūdžio arba kad ją tiesiog atidėjau į šalį.

Todėl čia prisipažįstu, jog pradėjau, bet nebaigiau šitų knygų: (Yra ir daugiau, bet čia pirmos atėjusios į galvą)

B.Pasternakas “Daktaras Žìvago”

K.Hamsun “Badas”

Homero “Odisėja” ( Vajėtus kokia nuobodybė)

O tu ar išdrįsi prisipažinti?

 

K.Ž.G

 

 

Kodėl visi skaito Virginia Woolf?

Šeštadieniniame Dagens Nyheter priede “Boklördag” (Knygų šeštadienis) buvo publikuotas Victor Lindbom straipsnis apie Virginia Woolf , kuriame bandyta atsakyti, kodėl jos kūryba net ir šiandien yra populiari.

Kadangi šiandien sueina lygiai 70 metų nuo Virginia Woolf mirties ir kadangi aš esu tikra geraširdė, tai nusprendžiau aš beveik visą tą straipsnį išversti į lietuvių kalbą ir pasidalinti juo su mano drauge K.Ž.L ir tais, kurie skaito mūsų blogą.

Straipsnį išverčiau beveik visą, praleidau tik gal kokią pastraipėlę. Ir nežiūrėkit į vertimo kokybę- verčiau paskubomis, dalį straipsnio verčiau, kai mano trupinukas miegojo po pietų, o kitą dalį- kai kepiau kiaušinienę.

***

 

Pirmadienį sueina 70 metų nup rašytojos Virginia Woolf mirties. Bet šiandien ji aktualesnė nei kada nors anksčiau.

 

1941ųjų metų kovo 28ą dieną Virginia Woolf užsivelka savo paltą, į kišenes prisideda akmenų ir įbrenda į Ouse upę.  Ji bandė nusižudyti keletą kartų prieš tai, bet šįkart jai tai pavyksta ,ir ji padeda  tašką vienoje didžiausių ir novatoriškiausių pasaulio literatūros rašytojiškoje kūryboje.

Bet istorija čia nesibaigia. Būtent po mirties Virginia Woolf sulaukia savo didžiojo pripažinimo, jos knygos traukia naujus skaitytojus ir šiandien. Rašytojai, režisieriai ir meninkai dažnai mini ją kaip savo įkvėpėją.

Ji yra labai šiuolaikiška,  jos knygose  “Savas kambarys” arba “Three Guineas” rašoma apie tai, kaip vyrų interesai yra laikomi prioritetiniais. Ji abejoja, keičia perspektyvą ir problematizuoja,- sako Björn Kohlström, knygos “Virginia Woolf-rašytojos biografija” autorius.

Nustatyti būtent tai, kas apsprendžia Virginia Woolf svarbą yra sunku. kaip rašytoja ji yra nuolat juda, bando naujus romano modelius.

Fotografijose ji dažnai atrodo atitrūkusi. Ji žiūri į šoną, šypsosi šiek tiek kaip sfinksas. Sunku ją visiškai suvokti. Taip pat yra ir su jos knygomis. Atrodo, jog turi paskui ją bėgti, bet niekada nepaveji.

Virginia Woolf yra perėjimo nuo seno prie naujo asmenybė. Modernistė, kuri tvirtais lojaliais saitais yra susijusi su devynioliktojo amžiaus literatūra, tuo pačiu metu ir konservatyvi ir radikali. Jos proza yra poetiška ir sklandanti, bet tuo pačiu- pilna stiprių įspūdžių.

Skatyti ją yra iššūkis, sako Björn Kohlström. Jos knygų neįmanoma šiaip sau atsipalaidavus paskaitinėti. Tačiau mainais už tai skaitytojas tampa protingesnis ir įžvalgesnis.

Jam nekeista, jog Virginia Woolf dažnai laikoma pavyzdžiu. Ji yra užkrečianti.

Woolf parodo, jog yra verta stengtis save išreikšti. Kai buvom jauni ir lankėmės gerame koncerte, galvojom “Aš sukursiu savo grupę”. Žmogus taip gauna postūmį į priekį. Ji yra rašytoja, kuri įkvepia.

Universitetuose V.Woolf užima stiprią poziciją. Literatūros studentai pirmuose kursuose skaito “Švyturio link”, socialinio lytiškumo kursuose diskutuojamas “Savas kambarys”, o ir diplominių darbų apie ją yra daug.

Lisbeth Larsson, literatūros mokslų profesorė Göteborgo universitete, sako, jog Virginia Woolf paveikslas dažnai pastoja kelią į jos tekstus.

Žmonės pavertė ją sergančia ir mirštančia moterimi, viena iš tų, kurie mirė jauni, nors jai buvo beveik šešiasdešimt metų, kai ji nusižudė. Tai mane labai erzina,-sako Lisbeth Larsson.

Lisbeth Larsson į Virginia Woolf kūrybą žvelgia kaip į “didelį humanistinį projektą”, kurio tikslas-aprašyti realybę ir žmogų.

Ji (Virginia Woolf) teigia, jog rašytojas turi būti androgeniškas, kad galėtų parodyti įvairius žmogaus aspektus. Kad negalima žmogaus “užrakinti”  vienoje lytyje ar vienoje socialinėje klasėje. Ji rašė, kad žmogus yra kaip vaivorykštė su daugybe spalvų.

“Savame kambaryje” Virginia Woolf kalba apie tai, jog moterys rašytojos turi sudėtingesnes rašymo sąlygas nei vyrai, ir kaip visuomenė jas sistematiškai engia. Tai dažna tema jos romanuose. Knygoje “Orlando” ji savo androgeniškąjį idealą dar labiau užaštrina ir leidžia pagrindiniam herojui Orlando gimti vyru, bet vėliau tapti moterimi, ir Virginia Woolf neduoda tam jokių paaiškinimų.

– Ji simpatiškai parodo gyvenimo sudėtingumą, pasakyčiau. Ji nekuria intrigų, nerašo “stories”, o vietoj to ji per laiko, lyties ar miesto prizmę aprašo žmogų.

Galbūt tai gali paaiškinti tą didžiulį šiandieninį susidomėjimą jos kūryba. Jos tekstus galima skaityti ir interpretuoti skirtingai, ir kaip skaitytojas niekada nesi baigęs Virginia Woolf kūrybos.

– Mes gyvename vis labiau fragmentiškoje visuomenėje, tad jos pasakojimo būdas yra labai adekvatus. Jau tarpukario metais ji perdavė gyvenimo jausmą, kuris pasiekė mus jau daug vėliau.

straipsnio autorius-Victor Lindbom

***

 

K.Ž.G.

 


 

 

 

Mano nosytė maža!

Dabar su kukuliu skaitom dvi knygutes, kurių pagrindinė veikėja yra mergaitė Paula. Knygutė kaip tik mums tinka, nes yra ir teksto, ir paveikslėlių, tai abi turim darbo. Kai pirmą kartą paėmiau skaityti knygutę “Paula ir Patrikas”, sakau: “Čia apie tave ir brolį” (nes turi jaunesnį brolį). Tai gavau atvakymą: “Ne, mano nosytė maža”. Iš tikrųjų, knygos iliustracijos žavingos, bet jau tos nosys… Atrodo, lyg jos būtų pagrindinės knygos herojės 🙂

“Paula ir Patrikas” pasakoja apie sesutę  ir broliuką – kaip brolis atsirado, kaip atrodė gimęs, ką vaikai kartu veikia paaugę. Knygos autorėestė Aino Pervik, o iliustracijas piešė rašytojos dukra. Man visada gražu tokie šeimyniniai kūrybiniai duetai. Taigi, labai rekomenduoju darželinio amžiaus skaitytojams.”

This slideshow requires JavaScript.

Belekaip

Žiūriu į savo suverstas lentynas (vėl knygos nebetelpa, o juk nuo naujų lentynų pirkimo nepraėjo nė metai) ir suprantu, jog jose nėra visisškai jokios organizavimo logikos, jokios sistemos. Nors ne, sistema yra ir ji vadinasi Belekaip.

Murakamis glaudžiasi prie Dickenso, o šalia Liūnės Sutemos rinktinės kažkokiu būdu įsitaisė… savipagalbos knyga “Matyk galimybes” (iškart turiu pasakyti, jog jos nepirkau, tiesiog tai mano busvusios darbovietės dovana Kalėdų proga visiems ten dirbusiems).

Ir kaip man tas knygas sudėlioti? Pagal rašytojus? Pagal  žanrus? Pagal kalbas?

O kol aš čia galvojau ir ieškojau įkvėpimo interneto platybėse, radau šitą filmuką. Gerai būtų, jei knygos pačios susiorganizuotų…

K.Ž.G

Apelsinas

Peržiūrėjau Orange Book Award visų laikų shortlists ir laimėtojas. Tai, pasirodo, kad net ne vieną knygą esu skaičius, net nežinodama, kad ji gavus apelsino apdovanojimą. Štai šios knygos:

  • White Teeth Zadie Smith (labai patiko, o turint omeny, kad autorė ją parašė būdama 21!, tai iš viso)
  • Divine Secrets of the Ya-Ya Sisterhood Rebecca Wells (senokai skaityta, bet patiko labai)
  • A Short History of Tractors in Ukrainian Marina Lewycka (faina, lengva knyga, man atrodo, yra išversta į LT)
  • On Beauty Zadie Smith (White Teeth patiko labiau)
  • The History of Love Nicole Krauss (mmm… super knyga)
  • A Concise Chinese-English Dictionary for Lovers Xiaolu Guo (įdomi)

O šitos laukia eilės lentynose:

  • Bel Canto Ann Patchett (gavau dovanų)
  • Small Island Andrea Levy (pirkau second hand pardutuvėj)
  • Wolf Hall Hilary Mantel (pirkau Amazonėj)

O tu skaitei kokią nors apelsininę knygą?

Laiškas pievoj

Šiandien iš Giedrės gavau laiškų knygą. Niaaam kaip skanu, o su tais laiškais dar ir daug žydro dangaus ir gėlių, kad būtų lengviau tikro pavasario laukti. Ačiūūū, Giedre!

Tetulė Chulija ir rašeiva

Jau nuo Nobelio premijos įteikimo knietėjo paskaityti ką nors, parašyta laureato. Ir kaip tik, kai tikrai nežadėjau nieko imti iš bibliotekos, po ranka pasitaikė “Tetulė Chulija ir rašeiva”. Čiupau skaityt, o paskui jau guodžiausi Giedrei, kad kankinuosi su knyga, net gavau leidimą atidėti į šalį, bet užsispyriau, perskaičiau iki galo.

Knygos struktūra man priminė Cortazar “Žaidžiame klases” – vienas skyrius apie Maritą, jo meilės istoriją ir rašeivą Pedrą Kamačą (kažkodėl vis laukiau, kad tetulė Chulija susikukuos su rašeiva (iš kur čia man taip susišvietė?)), kitas – atskira rašeivos sukurta istorija (reikia perskaityti keletą skyrių, kad susivoktum, kas toj knygoj ten darosi). Tai va, Marito skyrius, išskyrus, kai buvo rašoma apie rašeivą, man beveik reikėjo prisiversti skaityti, nes buvo visai neįdomu, nuobodu ir visai niekuo manęs netraukė, o štai atskiri pasakojimai – radijo spektaklių scenarijai – buvo tokie skaniai pietų amerikietiški, įdomūs, crazy. Ir beskaitant tos dalys susikeitė vietomis – Marito ir Chulijos nuotykius sakityti darėsi vis įdomiau, o muilo operas – vis sudėtingiau, nes jų kūrėjui pradėjo važiuoti stogas, jis pradėjo maišyti personažus, prikelti juos iš numirusių, pasidarė tikra vardų maišalynė, kuri dažną pietų amerikos rašytojo knygos skaitytoją mirtinai nuvargina, nebegalėjau atsirinkt galų ir tai ėmė erzinti, net ėmiau peršokinėt “klases” – vieną skyrių praleidau, kad sužinočiau, kaip baigėsi įsimylėjeliams, ir tik paskui grįžau paskaityt.

Iš tikrųjų manęs nesužavėjo nė vienas tikras knygos veikėjas. Man nebuvo įdomu skaityti apie tai, kaip įsimylėjeliai geria kavą, eina į kiną, slaptosi ir bučiuojasi pakampėmis nuo pirmo iki beveik paskutinio knygos puslapio, ar apie tai, kaip Maritas pasakoja savo meilės nuotykius savo draugams ir pusseserei. Nežinau, gal aš per mažai įsijaučiau į situaciją, juk vis dėlto ta meilė buvo labai jau neįprasta (Chulija 14 m. vyresnė už Maritą)? Vienintelis man įstrigęs veikėjas buvo rašeivos Pedro Kamačo išgalvotas pašėlęs kunigas donas Seferinas Uanka Leiva labai savotiškai gyvenimiškai interpretavęs katalikų bažnyčios tiesas. Dėl tų intarpinių apsakymų negaliu nurašyti Llosos kaip man nepatikusio rašytojo. Tačiau kad ir kaip stengiausi, vis tiek neradau knygoje to lobio, kuris žavi daugelį skaitytojų, ir jei, kaip sakoma, tai yra pati populiariausia rašytojo knyga, tai aš jau nebežiinau, ar man verta kitas knygas bandyti skaityti. Nors, žinoma, tos galimybės neatmetu, tačiau kitą knygą skaitysiu tikrai negreitai.

Paklausiau BBC World Book Club interviu su Mario Vergas Llosa, kur jis pasakoja apie tai, kiek autobiografinė yra ši knyga (“most novels are autobiographical”, “my first marriage was a kind of soap opera” & “novel is to tell lifes not truths”) ir atsako į visokiausius klausimus –  klausyti interviu man buvo įdomiau nei skaityti knygą. Kiek pasiknaisiojau internete, tai daugeliui ta knyga labai patiko, dėl to jaučiuosi kaip kažką pametus (arba kažko nesuradus).

Mario Vergas Llosa

Daugiau nuotraukų iš gražuolio Mario Vergas Llosa gyvenimo čia.

|tik 3/5|