• prisiminiau, kas yra deficitas, kai Baltų lankų sandėlyje pardavėjas man pasakė, kad tikriausiai ieškau Silvos Rerum II. Oi, sakau, nepataikėt, aš jau perskaičiau (tikriausiai atrodau be ypatingų ženklų, kad taip taikė). Na, bet malonus pardavėjas papasakojo, kad visi dabar baisiai ieško knygos (žiurkės net meilą gavo su prašymu paskolinti su užstatu), o jos tiesiog nėra, nes tiražas tebuvo tik (tik!) 3,000. Sakau: tai kaip čia nepagalvojot, kad gal didesnio tiražo reikėjo? O nepasakiau, kad kaip taip nepasitikėjot knyga?!!! Sako: na, ne aš nepagalvojau. Sakau: na, neturiu jūsų kaip asmens galvoje. Bet sakau: tai smagu, kad ieško, kad reikia. Sako: na, nebe labai, kai visą dieną skambina ir klausia milijoną kartų, ar turim, o jei neturim, tai kada turėsim.
• Atidariau Kino pavasarį su “Never let me go”. Mano vyras užmigo, o po filmo paklausė, kur dingo Keira Knightley. Jam iš esmės nepriimtina toks pasyvumas ir nelogiškumas, juk visų pirma eina instinktas išgyventi, o paskui visa kita. Na, kaip pavyzdžiui filme The Island.

Na, bet ką čia. Nebelabai atsimenu knygos, kad galėčiau palyginti su filmu. Man visai patiko, nors daugiausia žiūrėdama galvojau, kad pabėgčiau šitoj vietoj, arba toj, o trečioj tai tikrai.

Tokia tad šiandien diena. Einu miegot, jei skaistus vampyras iš dangaus leis.

Kaip tik dabar žiūriu programą “Hej litteraturen!” per švedišką valstybinį TV kanalą ir, pamačiusi vieną pasakojimą, tiesiog turėjau paspausti “Pause” mygtuką ir parašyti trumpai apie tai bloge.

Programoje kalbama apie tai, kaip literatūra tam tikrais laikais pasiekdavo vis naujas skaitytojų grupes.

Kaip pavyzdį parodė tolimųjų reisų vairuotojus, kurie yra dideli audioknygų vartotojai.

Pasirodo, jog Švedijoje egzistuoja net vienuolika pakelės bibliotekų, įsikūrusių pakelės užeigose. Ir net kai kurios krovinių pervežimo įmonės turi savas bibliotekas darbuotojams.

Vienas vairuotojas pasakojo, kad jis visiems savo kolegoms rekomendavo perskaityti/pasiklausyti L.Weisberger “Velnias dėvi Pradą”.

Įsivaizduokit: Įlipi į autobusą “Vilnius-Klaipėda”, atsisėdi netoli vairuotojo, pasiruoši klausytis dainuškų per radiją, o staiga pasigirsta: “Pirma knyga. Pirmas skyrius. Aleksejus Fiodorovičius Karamazovas buvo mūsų apskrities dvarininko Fiodoro Pavlovičiaus Karamazovo trečiasis sūnus…”

K.Ž.G