10 rašytojų taisyklių rašytojams

Zadie Smith:

1 When still a child, make sure you read a lot of books. Spend more time doing this than anything else.

2 When an adult, try to read your own work as a stranger would read it, or even better, as an enemy would.

3 Don’t romanticise your “vocation”. You can either write good sentences or you can’t. There is no “writer’s lifestyle”. All that matters is what you leave on the page.

4 Avoid your weaknesses. But do this without telling yourself that the things you can’t do aren’t worth doing. Don’t mask self-doubt with contempt.

5 Leave a decent space of time between writing something and editing it.

6 Avoid cliques, gangs, groups. The presence of a crowd won’t make your writing any better than it is.

7 Work on a computer that is disconnected from the ­internet.

8 Protect the time and space in which you write. Keep everybody away from it, even the people who are most important to you.

9 Don’t confuse honours with achievement.

10 Tell the truth through whichever veil comes to hand – but tell it. Resign yourself to the lifelong sadness that comes from never ­being satisfied.

čia.

Hilary Mantel taisyklės rašytojams.

Žavingos Margaret Atwood taisuklės rašytojams.

Vis dar nori parašyti knygą?

Verstinės knygos 2010

Kažkaip pramiegojau rinkimų kuliminaciją. Rezultatai, paskelbti vertėjų puslapyje tokie:

Daugiausiai skaitytojų balsų (23%) surinko Philippe’o Claudelio romanas „Pilkosios sielos“, iš prancūzų kalbos išverstas Alinos Kiliesaitės.
Skaitytojai aktyviai palaikė abi rytų tematikos knygas: Elif Shafak romanas „Stambulo pavainikė“, iš anglų k. verstas Eglės Bielskytės, surinko 20% balsų ir atsidūrė antrojoje vietoje; Kadero Abdolaho knyga „Mečetės namai“, iš olandų k. versta Birutės Mumėnaitės, – trečiojoje (19% balsų).
Brito Grahamo Swifto romanas „Vandenų žemė“, kurį vertė Laimantas Jonušys, pelnė 14% balsuotojų palankumą.
Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“, iš vokiečių k. verstas Antano Gailiaus, labiausiai patiko 13% skaitytojų.
Šeštojoje vietoje atsidūrė italo Ugo Riccarellio „Tobulas skausmas“, verstas Prano Bieliausko

Leidykla „Vaga“ kviečia į
Philippe’o Claudelio romano „Pilkosios sielos“ pagerbimo renginį
gegužės 3 d., antradienį, 18 val.
Prancūzų kultūros centre.

Mečetės namai

 

Lietuviško leidimo gražus viršelis

Kader Abdolah “Mečetės namai” – toliau skaitau praėjusių metų geriausius vertimus. Dar viena knyga kultūriniam pažinimui. “Stambulo pavainikė” pasakojo apie Turkiją ir armėnus, “The Kite Runner” – apie Afganistaną, “Raudnoji Azalija” – apie Kinijos kultūrinę revoliuciją, o ši knyga apie Iraną ir irgi apie revoliuciją.

Knygoje pasakojama šeimos, gyvenančios prie mečetės, istorija. Tuo metu Iraną valdo šachas, kurį remia Jungtinės Valstijos. Atmosfera šalyje, ypač didžiuosiuose miestuose gana laisva ir demokratiška, moterys laisvėja, nebesidangsto čadromis, ir, aišku, kaip visada, atsiranda žmonių, kuriems tai nepatinka, kurie tokius reiškinius vadina nudvasinimu, religijos įžeidimu ir panašiai, tad po truputį pradeda judėti jauni šventikai imamai, ajatolos. Atsiranda tokių, kuriems gyventi prie vienos politinės santvarkos ar sistemos nenusiseka, todėl jie mielai prisijungia prie revoliucionierių, kad sugriautų nusistovėjusią tvarką, iš tarno virstu šeimininku ir dar vožteltų buvusiajam šeimininkui šautuvo buože.

Mečetės namuose gyvenanti šeima yra tarsi sumažintas paveikslas Irane ir visuomenėje vykstančių pokyčių. Būtent ši knygos pusė man labiausiai ir patiko. Pažvelgus į mečetės namus atrodytų, kad gyvenimas teka sava vaga, bet kas galėtų patikėti, kad imamo našlė tokia nusivylusi ir nepatenkinta savo gyvenimu, kad puls tiesiai į pirmąsias revoliucionierių gretas, išsižadės savo sūnaus kaip tėvynės išdaviko, bus Dorovės policijos iniciatorė, gaudanti lūpas pasirausvinusias ar netinkamai gatvėje apsirengusias moteris (Dorovės policija Irane egzistuoja iki šiol), kad taps tokia negailestinga, kad kita tos pačios šeimos moteris, Fagri Sadata, namų šeimininkė, gražuolė, nusiims savo papuošalus ir paslėps giliai spintoje. Iš baimės būti per gražia, per ryškia.

Namai pilni įvairių charakterių ir įvairių likimų. Iš tų pačių namų pabėgęs Nosratas – menininkas, fotografas, operatorius, lankstus, sugebantis prisitaikyti prie bet kokios sistemos, piktinantis seneles savo nepagarbiu, jų akims ištvirkėlišku elgesiu, jaunasis imamas, Alsaberio sūnus įnikęs į opijų, pražuvęs narkomanas, prisidėjęs prie namų žlugimo, aklas Muedzinas, nesveikas vaikas, visų vadinamas Driežu,  ir žinoma namų galva, Aga Džanas.

Baisu skaityti apie “išgelbėtoją” islamistų diktatūrą, išsigimusią revoliuciją, ryjančią savo paties vaikus. Kam yra istorija, jei iš jos niekada nepasimokoma? Mečetės namai griūva, praranda savo įtaką, netenka gyvybės, pagarbos. Visą šalį apima baisus nuovargis – nuo švento karo su Iraku, nuo vidinių valymų. Sąstingis.

Perskaičius knyga nepalieka niūraus vaizdo. Ji baigias skaidria viltinga nata, nes aukštai kalnuose yra toks rojaus sodas, gaivinantis dūšią, suteikiantis jėgų dar vienam atgimimui. Paskaitykit, pamatysit.

This slideshow requires JavaScript.

Kaip kvėpuoti po vandeniu

Jau minėjau, kad Kindle mane trumpam išvedė iš proto. Nesakau, kad jau grįžau 🙂 Kadangi Amazon nemokamai duoda parsisiųsti keletą pirmųjų knygos puslapių, tai aš ėmiau ir parsisiunčiau visas Giedrės minėtų autorių iš ateities knygų pradžias. Žinau, žinau, aš visai išprotėjus, nes parsisiunčiau ir krūvą tų, kurios prieklauso Orange longlist. Paskui tai gali galvą nusissukti bandydamas išsirinkti, o kurią dabar knygą skaityti. Šį kartą išsirinkau pagal pavadinimą – How to Breath Underwater.

This slideshow requires JavaScript.

Jau senokai skaičiau apsakymų knygą (short stories), nes šiaip labiau mėgstu romanus. Kažkaip atrodo, tik spėji įsijausti, ir viskas baigiasi. Ištikrųjų, kartais net nespėju normaliai įsijausti.

Julie Orringer knygoje devyni apsakymai ir visuose apsakymuose dominuoja vaikai, paaugliai. Visuose apsakymuose, sakyčiau, užgaunamas gyvas nervas – autorė tokias jautrias temas paliečia, tokias situacijas sukuria, kad skaitant tas jausmas kažkur pilve susisuka į kamuoliuką ir laikosi iki pabaigos, kol gauni atsikvėpti.

Man labai įstrigo apsakymas Note to Sixth-Grade Self. Jame toks kaip vidinis balsas kalba nepopuliariai mokyklos mergaitei. Maždaug taip:

“Long before it is time to pick partners, you will feel the tightness in your stomach. Do not let it breack your concentration. You have too many things to learn. Remember, if you want to have the most gold stars at the end of the eight weeks, you are going to have to work hard. Imagine dancing in a spotlight at the end-of-class ball, with the best boy dancer from all the seven private schools.”

Taip įtaigiai aprašyta, kad tiesiog matau tą susigūžusią mergaitę, kuriai balsas sako, nesigūžk, išsitiesk, nepasigauk kvailo šokių mokytojos akcento – tau jis tik pakenks, kai tu iš čia išvažiuosi baigusi mokyklą. Nesišliek prie populiariųjų, jie tik išjuoks tave, būk stipri, koncentruokis į ateitį, nenusimink, kai, kad ir kaip gerai šoki, geriausios šokėjos prizą, pasidavusi kolektyviniam jausmui, šokių mokytoja įteiks populiariausiai mergaitei.

When She Is Old and I Am Famous – apie dvi pusseseres – paprastą mergaitę “ugly-duck” ir modelį. Paskaityk apsakymo pavadinimą dar kartą – superinis pavadinimas – daug ką pasako, apie ką apsakymas ir koks bene vienintelis išsigelbėjimas negražiajai pusseserei, kuri gal bus garsi dailininkė ir tada bus nebesvarbu, ar ji graži, ar ne.

Na, nepradėsiu čia apsakymų aprašinėti (iš tikrųjų tai pavargau ir noriu miego), tik parašysiu, kad man dar labai patiko The Isabel Fish (iššito apsakymo ir visos knygos pavadinimas iškilo) ir Stations of the Cross, o dar Care. Žodžiu, summa summarum, beveik visi apsakymai patiko, tai duodu knygai 4/5, gal net 4,5/5 ir einu parsisiųsiu autorės romano pradžią 🙂

Kur aš tave mačiau?

Vėlykaudama pas mamą, vieną dieną pamačiau ant palangės gulinčią knygą ir akimirkai sustingau. Apėmė toks keistas jausmas – anei baimė, anei susikaupimas – toks mokyklinis diktanto jausmas. Natūralu, nes knyga – Diktantų. Ir būtent tokia, iš kurios man diktuodavo mokytoja pradinėse klasėse. Gyvenimas taip susivyniojo, kad mano mama tapo mano pirmosios mokytojos kolege. Šiemet mano pirmoji mokytoja išėjo į pensiją ir savo darbines knygas atidavė mamai, taip ji ir atsidūrė ant palangės ir sukėlė man daug mokyklinių prisiminimų. Knyga tokia gerai pagyvenus, išleista, siaubiakas, 1969 m.! Tiesiog antikvarinė. Na, ne tiek antikvarinė, kiek giliai tarybinė 🙂

 

 Labiausiai man patinka sakinukas apie tai, kaip drĄsiai Marytė Melnikaitė mušė fašistus. Iš tikro tai baisu net pagalvoti apie visą tą propagandą, kuri buvo kišama į mūsų galveles vos ne nuo lopšio. Nelabai atsimenu, bet tikiuosi, kad mano pirmoji mokytoja man diktuodavo apie kokį drĄsų kiškį piškį, o ne drąsią mušeiką Marytę.

The Uncommon Reader skamba ausyse

O, mano nuostabusis Kindle! I love it, I love it! Taigi nutiko taip, kad Vėlykų teko kaip visada važiuoti į pajūrį, tos trys su kažkiek valandos galėtų būti puikus laikas skaitymui, tačiau, dažniausiai dėl mašinos lingavimo paskaityti pavyksta kokį pusvalandį. Tai va, nuo viso šito siūbavimo gelbėja Kindle, nes su Kindle knygas galima ne tik skaityti, bet ir klausyti. Brangios ramybės valandėlės (važiuojam mažojo klecko miego laiku, nes kitaip tai jau man pačiai tenka pavirsti į Kindlemamą, dainuojančią MP3) yra šauniai išnaudojamos. Vienintelis, ko pasigailėjau, kad išbandymams pasirinkta knyga labai trumpa – užteko vos pusei kelionės į vieną pusę, o normaliai prisijungti prie interneto ir parisiųsti dar ką nors tiesiog nebuvo galimybių. Na, bet nieko, kitą kartą tikrai būsiu gerai pasiruošus.

Kai Giedrė parašė apie šitą knygą ir net įtraukė ją į savo knygų ataskaitą kaip linksmiausią knygą, aš buvau visai pamiršus, kad kažkada su Alan Bennett jau buvau susidūrusi, o kas įdomiausia, kad prieš milijoną metų būtent šio autoriaus audio knygą klausėme kartu su būsimuoju vyru važiuodami ta pačia autostrada. Įtariu, kad autoriui labai patinka audioknygos, nes jis jas įskaito pats, o aš negaliu sakyti, kad man tai labai patinka, nes gan dažnai turėdavau atsukti skaitymą atgal,  nes nesuprasdavau tai to, tai ano, o kai su vyru perklausėme jo knyga Father! Father! Burning Bright!, susižvalgėm tokiais žvilgsniais, reiškiančiais maždaug “supratai, apie ką čia?”.

The Uncommon Reader tikrai smagi knyga, na, kaip jau kažkuriam poste rašiau, rašyk knygų mylėtojams apie knygų skaitymą ir tavo knyga taps skaitoma ir mylima. Aprašyti knygos geriau, nei aprašė Giedrė nesistengsiu, kam to reikia, jei jau yra smagus aprašymas. Knygoje karalienė pavaizduota taip simpatiškai ir žmogiškai, kad net norisi netyčiom su ja susidurti toj bibliotekoj ant ratų, pasidalinti įspūdžiais, sudalyvauti jos organizuotame susitikime su rašytojais ir perskaityti visas knygoje minimas knygas. Žodžiu, buvo pats smagiausias ir labiausiai į temą skaitymas prieš tas didžiąsias penktadienio vestuves – God bless them.

Kambarys

Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, jog jos neskaitysiu, nes bijau.

Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)

E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.

Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.

Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių  jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.

Taip atrodo mano pirktos knygos viršelis.

Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.

Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai.  Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.

Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.

Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.

Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.

Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.

Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta,  bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.

Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.

Ne veltui knyga pateko į  Booker premijos 2010 trumpąjį  ir į Orange 2011  ilgąjį sąrašus.

Tikrai yra už ką nominuoti.

James Frey Velykos

Vakar rašiau apie jo  knygą “a million little pieces”, o šiandien nuėjusi į The Guardian puslapį radau naują pokalbį su juo. Jame autorius kalba ne tik apie savo debiutinę knygą, bet ir apie savo naujausią prieš keletą dienų išleistą knygą “The Final Testament of the Holy Bible“. 

JAV knyga bus išleista Didįjį penktadienį, o straipsnyje ji aprašoma taip:

But the novel is called The Final Testament of the Holy Bible, and is all about the second coming of Christ, who returns to earth as a promiscuous bisexual drug user who performs euthanasia, approves of abortion, impregnates a prostitute, and preaches a gospel in which there is no afterlife, no holy judgment and no supernatural deity, only love. ”

Straipsnio apie J.Frey autorė rašo : “…the book turns out to be nothing like as self-consciously contrived as it might sound, and infinitely more enjoyable – a gently humorous, surprisingly plausible, rather charming read. “ Knygos recenzija tame pačiame The Guardian taip pat teigiamai atsiliepia apie knygą.

Tai vietoj to, kad šiandien šį Didįjį trečiadienį senu žemaitišku papročiu vilkčiau silkę į bažnyčią (ot įdomūs tie mūsų papročiai), einu turbūt į Amazon.com užsisakyti naujos J.Frey knygos

K.Ž.G

a million little pieces / J.Frey


Čia tikrai pati keisčiausia rašytojo nuotrauka, kurią įdėjom į šitą blogą. Bet taip reikia. Joje- knygos “a million little pieces” autorius James Frey, kai jis eilinį kartą buvo sulaikytas policijos

2003-iaisias buvo išleista biografinė-semibiografinė (apie tai šiek tiek vėliau) J.Frey knyga “a million little pieces”, kurioje jis pasakoja apie tai, kaip būdamas 23metų patenka į rehabilitacijos centrą dėl daugiau nei dešimtmetį trunkančio alkoholizmo ir narkomanijos.

Knygos viršelis

Pačioje knygos pradžioje jis pabunda lėktuve ir neturi supratimo nei kaip jis ten atsirado, nei kur jis skrenda. Jis neturi nė vieno asmeninio daikto su savimi išsskyrus rūbus, kuriais vilki.

Lėtai ir detaliai J.Frey pasakoja, kaip vyko jo rehabilitacija, apie detoksikacijos procesą, apie tai, kaip jis pamažu bando pradėti gyventi be alkoholio ir be narkotikų.

Kai kurie skyriai yra pilni baisių detalių, tokių, kad jas skaitant ir baisu darosi ir kone pykina.

Ir nors tokios knygos nei siužeto, nei kalbos atžvilgiu nėra mano teritorija, knygą perskaičiau per porą dienų. Tiesiog neįmanoma buvo neskaityti. Ne todėl, kad norėjau sužinoti, kuo viskas baigsis (juk ir taip aišku, kuo viskas baigėsi, kai jis sugebėjo parašyti kelias knygas, o šita išsilaikė perkamiausių knygų sąrašuose ilgą laiką).

Tai, kas man neleido knygos atidėti į šalį pirmiausia buvo J.Frey kalba.

Dažniausiai aš džiaugiuosi, kai kalba būna labai turtinga, kai žaidžiama su žodžiais, kai galva sukasi nuo ilgų , rodos, niekada nesibaigiančių sakinių.

Bet J.Frey kalba- yra visiška to priešingybė. Sakiniai trumpi ir kapoti. Jis nenaudoja metaforų, būdvardžiai- retas dalykas jo pasakojime. Viena iš dažnų stilistinių priemonių- pasikartojimai. Skyrybos ženklai naudojami tik patys būtiniausi, o tiesioginė kalba, kurios knygoje labai daug yra visisškai apnuoginta- jokių kabučių, brūkšnių ir pan.

Internete skaičiau komentarus apie knygą, tai kai kurie skaitytojai labai erzinosi dėl J.Frey rašymo būdo. Bet man būtent tai turbūt ir  suteikė to skaitymo lengvumo, kad aš tiesiog slydau puslapiais.

Manau, jog būtent ta tokia kapota kampuota ir brutali kalba labai gerai rimavosi su J.Frey pasakojama istorija: pasakojimui ji suteikia autentiškumo ir atvirumo.

Jei jau kalba užėjo apie knygos autentiškumą, tai reikia pasakyti, jog iš pradžių autorius teigė, jog  tai jo memuarai, bet po kiek laiko pakilo didžiulis skandalas, kai paaiškėjo, jog viskas jo knygoje nėra tai, kaip buvo jo gyvenime. Pavyzdžiui, buvimo kalėjime trukmė buvo pakeista, kai kurie jam pateikti kaltinimai nebuvo tokie, kaip jis juos aprašė knygoje.

Oprah buvo įtraukusi šitą knygą į savo Bookclub, bet kai paaiškėjo, kad viskas knygoje nėra šimtaprocentinė tiesa, tai ji jam savo laidoje užkūrė pirti ir pasakė “more importantly, I feel that you betrayed millions of readers“, nors pats J.Frey sako, jog jis niekada nėra sakęs, jog knygoje pavaizduoti įvykiai ir žmonės yra grynai tokie patys, kaip ir jo gyvenime.

Manasis knygos leidimas

Aš tai visisškai nesupratau tiek Oprah, tiek tų kitų skaitytojų nusivylimo. Internetiniuose forumuose daug žmonių rašo “knyga patiko, bet aš jaučiuosi apgautas“, o aš bandau susigaudyti, kodėl kai kuriems tai yra taip svarbu.

BOATS (based on a true story) knygos vis darosi populiaresnės, Švedijoj apklausti vidurinės mokyklos moksleiviai sako, jog jiems geriau skaityti tikras, o ne fiktyvias istorijas. Kodėl mums taip pasidarė svarbu skaityti apie įvykius, kurie yra faktiniai?

Man tai tas nusivylimas atrodo toks naivokas, kadangi nemanau , jog yra nors viena knyga, kurioje viskas yra teisybė. Nes ta “teisybė” nėra objektyvus dalykas, nes kiekvienas rašytojas, nesvarbu ar rašantis fiktyvią ar nefiktyvią istoriją, interpretuoja įvykius savaip. Ir man kažkaip svetimas tas kone godus smalsumas sužinoti, kaip IŠ TIKRŲJŲ ten viskas buvo.

Juo labiau, kad reto iš mūsų gyvenimas yra puikiai dramatizuotas, su geru įtraukiančiu scenarijumi, su knygos pasakojimui taip reikalingais pakylimais ir nusileidimais, kad be jokių pakeitimų galėtume išleisti knygą, kuri būtų ir įdomi ir gerai parašyta.  Todėl aš džiaugiuosi, kad J.Frey atsižvelgė į tuos dalykus ir sukonstravo knygą galvodamas ne vien apie savo pasakojimo autentiškumą, bet ir apie pasakojimo tempą, apie dramatiškų žymių išdėstymą ir t.t.

Man nesusidūrusiai su J.Frey aprašomu pasauliu, knyga paliko stiprų įspūdį. Ir nors pasakojimas yra tamsus, knyga vistiek sugeba pakelti dvasią.

J.Frey šiandien

***

Knyga prasideda taip (beje, anglų kalba šitoje knygoje labai labai elementari. Tikrai nesudėtinga suprasti):

“I wake to the drone of an airplane engine and the feeling of something warm dripping down my chin. I lift my hand to feel my face. My front four teeth are gone, I have a hole in my cheek, my nose is broken and my eyes are swollen nearly shut. I open them and I look around and I’m in the back of a plane and there’s no one near me. I look at my clothes and my clothes are covered with a colorful mixture of spit, snot, urine, vomit and blood. I reach for the call button and I find it and I push it and I wait and thirty seconds later an
Attendant arrives.
How can I help you?
Where am I going?
You don’t know?
No.
You’re going to Chicago, Sir.
How did I get here?
A Doctor and two men brought you on.
They say anything?
They talked to the Captain, Sir. We were told to let you sleep.
How long till we land?
About twenty minutes.
Thank you.
Although I never look up, I know she smiles and feels sorry for me. She shouldn’t.”

***

K.Ž.G

Always Look On the Bright Side of Life… o gal nereikia?

Kai mano darbdavys Kalėdų proga visiems darbuotojams padovanojo knygą “Matyk galimybes- tapk pasisekimo ieškotoju”, daugelis juokavo, kad matyt žada daug ką atleisti per metus.

Juokas juokais, bet taip ir atsitiko.

Net ir man.

Ir vienas dalykas, kuris mane baisingai nervavo, tai kad darbo biržoje nuolat buvo užsimenama, jog svarbiausia neprarasti optimizmo.

Jog galima gauti savo svajonių darbą, jei būsi pozityvus. Vieną kartą per tokį bendrą informacinį susirinkimą man neišlaikė nervai, kai tuos kursus vedantis dėdulė pasakė, jog čia susirinkusieji turi turėti daugiau pasitikėjimo savimi.

Va tada aš ir nesusilaikiau ir pasakiau, jog su mano pasitikėjimu savim nėra problemų. Aš žinau, kad esu gabi, protinga ir kiekvienas darbdavys turėtų džiaugtis mane įdarbinęs, jei ką ir reikėtų kaltinti dėl situacijos tai nenormalius įstatymus, kurie man ilgiau neleido dirbti pas tą darbdavį pagal terminuotą sutartį. (Kaip matote nei su pasitikėjimu savimi nei su per dideliu kuklumu neturiu problemų)

Baisingai erzino tas požiūris, jog mano ir kitų bedarbystė atsirado dėl kliūčių mūsų galvose, o ne dėl darbo rinkos sąlygų.

Tad galite įsivaižduoti, kaip aš apsidžiaugiau, kai išgirdau, jog yra knyga, kuri… kritikuoja beribį ir naivų optimizmą.

Knygos autorė – gana žinoma žurnalistė, feministė ir politinė aktivistė Barbara Ehrenreich, parašiusi daug knygų. Idėją savo naujausiai knygai Bright-sided: How the Relentless Promotion of Positive Thinking Has Undermined America ji gavo tuomet, kai susirgo krūties vežiu ir kaktomuša susidūrė su požiūriu, jog optimizmas- tai nuostabus vaistas nuo visų ligų.

Kai ji internetiniame forume parašė, jog jai pikta dėl to, kad niekas dar tiksliai negali nustatyti vėžio priežasties, jog sveikatos draudimas neveikė taip, kaip jai norėtųsi. Vietoj palaikymo ir supratimo,  kitos vėžiu sergančios moterys liepė jai keisti savo nusistatymus, nes kitaip ji niekada nepasveiks.

Negana to, Barbara Ehrenreich pastebėjo tendenciją, jog daugelis žmonių jos situacijose sakėsi esą dėkingi už vėžį, jog tai buvo likimo dovana jiems, nes išmokė kitaip ir geriau gyventi. B.Ehrenreich pradėjo giliau domėtis ta mūsų gyvenime dominuojančia tiesa, jog reikia neprarasti optimizmo, jog reikia į dalykus žiūrėti teigiamai.

Pavyzdžiui, knygoje ji rašo, jog yra studijų, kurios rodo, jog nėra ryšio tarp pasveikimo nuo plaučių vėžio ir paciento optimistiškumo. O studijos teigiančios, jog ryšys tarp minties ir kūno sveikatos egzistuoja, dažniausiai nustato tik koreliaciją, bet ne priežastį ir pasėkmę (ar esame sveiki todėl, kad į gyvenimą žiūrime pozityviai, o gal į gyvenimą žiūrime pozityviai todėl, kad esame sveiki?).

Žodžiu, pradėdama nuo savos patirties, B.Ehrenreich bando parodyti, ką perdėtas optimizmas ir nuolatinis teigiamybių ieškojimas padarė su amerikietiška visuomene. Autorė rašo intelektualiai, gana moksliškai, bet tuo pačiu ir labai smagiai sarkastiškai. Ji bando paaiškinti, kaip atsirado  ta pozytivumo mada ir kaip ji paveikia įvairius Amerikos (nors daugelį dalykų galima labai pritaikyti ir Lietuvai ir Švedijai) gyvenimo aspektus.

Autorė negaili kritikos savipagalbos literatūrai ir ją rašantiems (aš skaičiau ir džiaugiausi, kai ji su rimtais moksliškais argumentais į miltus sumalė R. Byrne”The Secret), ji gerokai “patarkuoja” visokius koučingus ir koučingo guru, meta tokį, sakyčiau, Puntuko dydžio akmenį į verslo daržą ir nuodugniai aprašo darbovietes, kurios reikalauja iš savo parduotojų “positive attitude”.

Ji taip pat analizuoja prosperity theology, kuri paskutiniu metu vis labaiu ir labiau populiarėja JAV, kai žmonės priklausantys tokioms bažnyčioms  (nors sunku tai vadinti bažnyčiomis, nes jose nėra JOKIŲ religinių simbolių) mano, jog Dievas nori, kad jie būtų turtingi, jog jei tik jie pakankamai tikės, tai Dievas jiems duos ir didelį namą ir bankas suteiks paskolą, nors tu iš tikrųjų neišgali jos suimokėti. (Kaip tos bažnyčios atrodo ir kaip jose kalbama galite pažiūrėti čia).

Dar  vieną gerą spyrį B.Ehrenreich duoda perdėtam amerikiečių optimizmui viename iš knygos skyrių, kuriame ji kalba apie tai, jog būtent tas optimizmas ir buvo vienas iš faktorių, dėl kurių Amerika pateko į tokią gilią ekonominę krizę. Ji cituoja Paul Krugman NYTimes, kuris į klausimą, kodėl niekas nekreipė dėmesio į ženklus rodančius ateinantį nekilnojamojo turto rinkos nuosmukį, atsako “nobody likes a party pooper

Ir nors autorė parodo, jog egzistuoja mokslinės studijos teigiančios, jog pesimistinės nuotaikos gali būti naudingos sveikatai, jog pesimizmas gali paiilginti gyvenimo trukmę (nes optimistai linkę labiau rizikuoti), ji nėra kokia susiraukusi burbanti ir viskuo nepatenkinta moteriškė.

Jos pagrindinė tezė yra ta, kad perdėtas optimizmas ir nepagrįstas noras viską matyti iš šviesiosios pusės dažnai nepaiso mūsų tikrųjų jausmų. Jei sergame, turime leisti sau pykti ir skųstis, nes nenormalu, jog rimtai sergantis žmogus apkraunamas dvigubai- ne tik turi kovoti su liga, bet dar ir turi  jausti stresą, kad nekovoja dainuodamas ar nemano, jog liga- tai gyvenimo dovana.

Kita svarbi tezė yra ta, kad dėl to besaikio optimizmo dažnai pamirštama rizika, kad pavojai yra ignoruojami kiek tik įmanoma.

Ir dar- B.Ehrenreich protestuoja prieš visuomenėje gajų nusistatymą, kad kiekvienas žmogus gali viską pasiekti, kad jam yra viskas įmanoma, jei jis tik to nori, jei jis tik optimistiškai žiūri į gyvenimą ir jei sugeba peržengti per barjerus, egzistuojančius sąmonėje. Autorė teigia, jog toks požiūris į individą mūsų visuomenėje eliminuoja užuojautą, supratimą.

Jei visą atsakomybę dėl pasisekimo sukrauname individui, tai reiškia, jog ignoruojame egzistuojančias neteisybes, diskriminaciją, socialinę atskirtį ir pan.

Trumpą pokalbį su knygos autore galite pažiūrėti čia

Man knyga labai patiko, tai puiki atsvara tai dažnai labai nemoksliškai savipagalbos literatūrai (skirtingai nuo dažnos savipagalbos knygos, B.Ehrenreich knygoje yra daugybė nuorodų į mokslinius tyrimus), ir tuo pačiu suteikia mums visiems galimybę atsipūsti ir suprasti, jog nėra nieko blogo pykti, jog nėra būtina visąlaik į viską žiūrėti optimistiškai.

Jog paburbėjimas ir akių pavartymas savime nėra kažkos blogas reiškinys, o, atvirkščiai, gali leisti labiau kritiškai įvertinti situaciją.

K.Ž.G

Eating animals

Kindle man akivaizdžiai susuko galvą. Iš to didelio pasirinkimo, jau nebežinau, ką ir beskaityti, taip ir gavosi, kad pirma Kindle perskaityta knyga visai net ne grožinė. Tikriausiai niekada nebūčiau skaičiusi šitos knygos, jei ne jos autorius Johnatan Safran Foer, kurį mes su Giedre taip mėgstam. Atsimenu, kai perskaičiau abi knygas, labai laukiau pasirodant trčiosios, bet nusiminiau, nes trečioji buvo visai ne grožinė. Ir štai dabar parsisiunčiau nemokamą knygos pradžią ir kažkaip užsikabliavau skaityti.

Iš tikro, atsimenu dar labai seniai, kai perskaičiau knygos pavadinimą, tai pavarčiau akis, kad, na, ką čia skaitysiu, bus apie vegetarizmą, o aš ne vegertarė. Bet iš tikro kai dabar skaičiau, tai knygoje mačiau daug kitų dalykų, kurie labiau aiškina, kodėl autorius yra vegetaras nei ragina tave būti vegetaru.

Viena iš tokių minčių yra ta, kad kiekvienas mūsų turime galvoje vaizdą, iš kur atsiranda mėsa ant mūsų stalo – na, gal kažkieno močiutė augina porą kiauliaičių tvarte, kas dieną verda jai jovalą, o anūkėliai varomi į pievas jai rauti žolės (čia autobiografiniai motyvai), na, gerai, čia iš idealaus pasaulio, kitas vaizdas gali būti, kad ta kiaulė auga kažkokioje fermoje, kur draugauja su kitomis kiaulėmis (kiaulės, jei dar nežinot, yra tiek pat protingos, o gal protingesnės už daugelį gyvūnų, gal net šunis), turi gardą, kur purvyne gali vartytis ir šildytis saulutėje, na, čia irgi gal neblogai visai, bet taip mes įsivaizduojame atkeliaujant mūsų mėsą. Pasak Foer’io, būtent šitas vaizdas yra išnaudojamas verslininkų (ne ūkininkų, verslininkų), nes Amerikoje (EU negali pasigirti tik truputį geresnėm sąlygom), gyvulių auginimas jau seniai yra nebe “auginimas”, o “gamyba”, ir 99% mėsos yra užauginama factory fermose ir tik 1% mėsos užaugina nepriklausomi ūkininkai. Jau seniai mėsa yra auginama ne maistui, o pelnui uždirbti, o tai lyg ir viską pasako, ar ne? Mėsa tarytum yra pigi, bet tik dėl to, kad joje neįtraukti visi kaštai – oro ir vandens taršos, antibiotikams atsparių bakterijų klestėjimo įtakos žmonėms ir t.t.

Kaip sako autorius, žmonės nenorėtų pamatyti, kaip auginami gyvuliai, kuriuos jie valgo, nes tai labiau primintų siaubo filmą, nei tai, ką mes įsivaizduojame. O be to, jūs nekaip negalėtumėte patekti, nes ten niekas jūsų neįleistų.

Nepaisant to, kad knyga nėra grožinė, J.S.Foer ją parašė visai ne sausai, galbūt dėl to ir užkabino ją skaityt. Foer’is į knygą įdeda daug jausmo ir asmeninės patirties, įterpia pasakojimus apie savo holokaustą išgyvenusią močiutę ir jos požiūrį į maistą (miltų sandėlį rūsyje), apie tai, kaip valgymas kartu yra ir bendravimas, ir kaip jis perduos savo vaikams visiškai kitokį požiūrį į maistą ir tarsi nutrauks šimtmečius besitesusią tradiciją, kaip jo vaikai neparagaus nuostabiausio močiutės ruošto patiekalo ir taip atims (?) iš jų tam tikrą paveldą. Autoriaus knygo pasisako ir fermeris, ir PETA atstovas, ir kiti žmonės, todėl knyga yra kaip diskusija, o ne žaidimas į vienus vartus.

Prieš skaitant šitą knygą yra tiesiog būtina pažiūrėti superinį filmą apie Temple Grandin – kad geriau suprastum ir įsivaizduotum, kad gyvulių auginimas daugeliu atveju nebėra toks, kokį mes įsivaizduojame. Ir jeigu valgome mėsą, gal turėtume išsireikalauti, kad ji būtų tikra mėsa, i me Matrix’oj užkoduota tektūra, skonis ir kvapas.

Foer’is apie savo knygą ir visa kitą čia.

Herta Mueller, telefonai, fotoaparatai ir lubos

Vakare skubėjau į susitikimą su dieną matyta Herta Mueller. Bet nesijaučiu, kad bučiau jame buvus, nes tai, ką gavau pamatyt, buvo tik Mažojo tearto lubos. Susitikimo sumanymas buvo geras, bet nebuvo pasiruošta priimti tiek daug žmonių, kaip atėjo, todėl tokiems kaip aš negavusiems sėdimosios vietos nelabai buvo ką ten veikti.

Pirmiasia buvo gana nemalonu, kai žmonėms, stovintiems tarpuose (man irgi) buvo liepta sėstis, ten kur stovime, nes neva, stovėdami, trukdome pradėti renginį. Ačiū, ponios , kad prašote sėstis, bet jei jau liepiate, tai duokite, kur. Buvo labai nemalonu sėsti vos ne vieni kitiems ant galvų – labai jau priminė romano, kurį skaitė autorė nuotaikas (trėmimus ir prirūstus vagonus)- gal toks ir buvo tikslas – kad labiau įsijaustume? Stovėti nebuvo galima, nes, atrodo vertėja, sėdinti apšvietėjo kabinoje nieko per mus nemato – bet čia gal irgi ne mano bėda? Taigi, sėdėjau ir geriausiai mačiau lubas…

Autorė apie valandą skaitė knygą vokiškai – įdomu pasiklausyti originalo kalba ir smagiai sugalvotas vertimas projektuojamas ant sienos. Bet ir čia be kuriozų neapsiėjome. Aš niekaip nesuprantu mūsų žmonių. Jau atrodo, kad labai kultūringi visi čia susirinkome, bet vis tiek mūsų kultūra, dieve mano, vystykluose. Neapsiename be tokio kultūrinio atributo kaip telefono skambutis. Vienas. Atrodo, mielieji, negi sunku, po tokio nemalonaus įspėjimo pasitikrinti, ar tavojo garsas išjungtas. Bet ne, mes gi visi čia baisiai įsitikinę savo kultūringumu – iki tol, kol suskamba dar vienas, paskui dar vienas ir neapsikentusi Herta Mueller paprašo, dievaži,  ar nebūtų galima nutildyti šito gatvės režimu klykiančio telefono, kurio savininkas niekaip nesugrabalioja savo rankinėje! Numirk iš gėdos. Čia mažai? Pasirodo, kad ne. Pora fotografų įsilindusių pačiam priekį tiek spragsėjo į sėdinčią autorę, kad šioji vėl neapsikentė, nutraukė savo skaitymą ir paprašė liautis. Jausmelis, ką ir bepridursi…

Na, ir paskutinis siurprizas – atėjo moderatorė vesti susitikimo, atsisėdo šalia autorės ir abi sau kalbasi vokiškai. Visi, sėdintys sėdimose vietose su ausinėmis patenkinti, o sėdintys tarpuose ir mokantys vokiškai tris žodžius (čia aš)… Dairausi sau pasimetusi ir galvoju, ar aš čia viena tokia suprantanti tik pavienius žodžius, ar visi moka vokiškai, ar apsimeta moką? Na, pasidairiau, pasidairiau ir tiek. Kadangi buvau nusodinta ant žemės ir nebuvo lemta man rišliai suprasti, kas kalbama, tai ką gi man daugiau veikt – išejau lauk. Kažkaip tikėjausi iš organizatorių normaliau sureaguoti į situaciją, bent paklausti salės, kaip turi vykti pokalbis, gal būtų galima vertėjos balsą kaip nors paleisti negarsiai per garsiakalbį ar panašiai. Na, pati kalta, kad nemoku vokiečių kalbos (o gal reikėjo rumuniškai vesti susitikimą?), pati kalta, kad neatėjau prieš pusvalandį ir patogiai neatsisėdau, pati kalta, kad vakaras paliko slogų įspūdį. Bet manau čia tik tiems nugrūstiesiems į užribį, vis kirba klausimas, nejaugi tokia ten viena buvau nesusipratėlė?

Taigi, atsiprašau, apie susitikimą nieko negaliu papasakoti, teks laukti, kol bus išspausdintas koks nors interviu.

|tikras neišsipildymas|

Knygų žmonės Vilniuje: šiandien

ėjau ėjau ir sutikau Hertą Mueller. Sakau, labas, Herta, gražus Vilnius su mėlynu dangum, ane? Smagu Jus matyti, ne kasdien gi mieste susitinki Nobelio laureatą, o jau laureatė tai iš viso retenybė. Tai susitiksim vakare, gerai? Ir nuėjau namo.

Nors ir turėjau fotiką, nedrįsau paparazzint 🙂 Todėl nuotraukos nėra.

NY Times sąraše…

Vaikų literatūros kategorijoje NYTimes sąraše-  Rutos Sepetys knyga “Between Shades of Grey”. Šitą knygą jau yra minėjusi KŽL , o NYT dar ir išspausdino knygos recenziją.

O kadangi jau žiūrinėjam tuos sąrašus, tai labai apsidžiaugiau, kai trečioje suaugusių literatūros sąrašo vietoje pamačiau S.Gruen “Water for Elephants”.

Tikiuosi, kad ir Lietuvoje knygos perkamumas pakils, kai pagaliau jau pagal knygą pastatytas filmas. Nes man buvo truputį liūdnoka, kai “Tyto alba” papasakojo, jog knyga nebuvo labai perkama.

Labai labai tikiuosi, kad knygą atras dar daugiau skaitytojų.

 

K.Ž.G

 

 

Trumpas oranžinis sąrašas

Kad Giedrės paskelbtam sąrašui nebūtų liūdna, šiandien dar vienas šviežiai paskelbtas Orange Book Award shortlitst – vajei, kaip smalsu. Štai jis. Tadam –

  • Emma Donoghue (Irish) – Room; Picador; 7th Novel
  • Aminatta Forna (British/Sierra Leonean) – The Memory of Love; Bloomsbury; 2nd Novel
  • Emma Henderson (British) – Grace Williams Says it Loud; Sceptre; 1st Novel
  • Nicole Krauss (American) – Great House; Viking; 3rd Novel
  • Téa Obreht (Serbian/American) – The Tiger’s Wife; Weidenfeld & Nicolson; 1st Novel
  • Kathleen Winter (Canadian) – Annabel; Jonathan Cape; 1st Novel

    Kažkaip labai atrodo, akd nugalėtojas bus ROOM, nors pagal viršelį labai patinka The Memory of Love ir Annabel.

    |tadam|