Verstinės knygos 2010

Kažkaip pramiegojau rinkimų kuliminaciją. Rezultatai, paskelbti vertėjų puslapyje tokie:

Daugiausiai skaitytojų balsų (23%) surinko Philippe’o Claudelio romanas „Pilkosios sielos“, iš prancūzų kalbos išverstas Alinos Kiliesaitės.
Skaitytojai aktyviai palaikė abi rytų tematikos knygas: Elif Shafak romanas „Stambulo pavainikė“, iš anglų k. verstas Eglės Bielskytės, surinko 20% balsų ir atsidūrė antrojoje vietoje; Kadero Abdolaho knyga „Mečetės namai“, iš olandų k. versta Birutės Mumėnaitės, – trečiojoje (19% balsų).
Brito Grahamo Swifto romanas „Vandenų žemė“, kurį vertė Laimantas Jonušys, pelnė 14% balsuotojų palankumą.
Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“, iš vokiečių k. verstas Antano Gailiaus, labiausiai patiko 13% skaitytojų.
Šeštojoje vietoje atsidūrė italo Ugo Riccarellio „Tobulas skausmas“, verstas Prano Bieliausko

Leidykla „Vaga“ kviečia į
Philippe’o Claudelio romano „Pilkosios sielos“ pagerbimo renginį
gegužės 3 d., antradienį, 18 val.
Prancūzų kultūros centre.

Mečetės namai

 

Lietuviško leidimo gražus viršelis

Kader Abdolah “Mečetės namai” – toliau skaitau praėjusių metų geriausius vertimus. Dar viena knyga kultūriniam pažinimui. “Stambulo pavainikė” pasakojo apie Turkiją ir armėnus, “The Kite Runner” – apie Afganistaną, “Raudnoji Azalija” – apie Kinijos kultūrinę revoliuciją, o ši knyga apie Iraną ir irgi apie revoliuciją.

Knygoje pasakojama šeimos, gyvenančios prie mečetės, istorija. Tuo metu Iraną valdo šachas, kurį remia Jungtinės Valstijos. Atmosfera šalyje, ypač didžiuosiuose miestuose gana laisva ir demokratiška, moterys laisvėja, nebesidangsto čadromis, ir, aišku, kaip visada, atsiranda žmonių, kuriems tai nepatinka, kurie tokius reiškinius vadina nudvasinimu, religijos įžeidimu ir panašiai, tad po truputį pradeda judėti jauni šventikai imamai, ajatolos. Atsiranda tokių, kuriems gyventi prie vienos politinės santvarkos ar sistemos nenusiseka, todėl jie mielai prisijungia prie revoliucionierių, kad sugriautų nusistovėjusią tvarką, iš tarno virstu šeimininku ir dar vožteltų buvusiajam šeimininkui šautuvo buože.

Mečetės namuose gyvenanti šeima yra tarsi sumažintas paveikslas Irane ir visuomenėje vykstančių pokyčių. Būtent ši knygos pusė man labiausiai ir patiko. Pažvelgus į mečetės namus atrodytų, kad gyvenimas teka sava vaga, bet kas galėtų patikėti, kad imamo našlė tokia nusivylusi ir nepatenkinta savo gyvenimu, kad puls tiesiai į pirmąsias revoliucionierių gretas, išsižadės savo sūnaus kaip tėvynės išdaviko, bus Dorovės policijos iniciatorė, gaudanti lūpas pasirausvinusias ar netinkamai gatvėje apsirengusias moteris (Dorovės policija Irane egzistuoja iki šiol), kad taps tokia negailestinga, kad kita tos pačios šeimos moteris, Fagri Sadata, namų šeimininkė, gražuolė, nusiims savo papuošalus ir paslėps giliai spintoje. Iš baimės būti per gražia, per ryškia.

Namai pilni įvairių charakterių ir įvairių likimų. Iš tų pačių namų pabėgęs Nosratas – menininkas, fotografas, operatorius, lankstus, sugebantis prisitaikyti prie bet kokios sistemos, piktinantis seneles savo nepagarbiu, jų akims ištvirkėlišku elgesiu, jaunasis imamas, Alsaberio sūnus įnikęs į opijų, pražuvęs narkomanas, prisidėjęs prie namų žlugimo, aklas Muedzinas, nesveikas vaikas, visų vadinamas Driežu,  ir žinoma namų galva, Aga Džanas.

Baisu skaityti apie “išgelbėtoją” islamistų diktatūrą, išsigimusią revoliuciją, ryjančią savo paties vaikus. Kam yra istorija, jei iš jos niekada nepasimokoma? Mečetės namai griūva, praranda savo įtaką, netenka gyvybės, pagarbos. Visą šalį apima baisus nuovargis – nuo švento karo su Iraku, nuo vidinių valymų. Sąstingis.

Perskaičius knyga nepalieka niūraus vaizdo. Ji baigias skaidria viltinga nata, nes aukštai kalnuose yra toks rojaus sodas, gaivinantis dūšią, suteikiantis jėgų dar vienam atgimimui. Paskaitykit, pamatysit.

This slideshow requires JavaScript.

Kaip kvėpuoti po vandeniu

Jau minėjau, kad Kindle mane trumpam išvedė iš proto. Nesakau, kad jau grįžau 🙂 Kadangi Amazon nemokamai duoda parsisiųsti keletą pirmųjų knygos puslapių, tai aš ėmiau ir parsisiunčiau visas Giedrės minėtų autorių iš ateities knygų pradžias. Žinau, žinau, aš visai išprotėjus, nes parsisiunčiau ir krūvą tų, kurios prieklauso Orange longlist. Paskui tai gali galvą nusissukti bandydamas išsirinkti, o kurią dabar knygą skaityti. Šį kartą išsirinkau pagal pavadinimą – How to Breath Underwater.

This slideshow requires JavaScript.

Jau senokai skaičiau apsakymų knygą (short stories), nes šiaip labiau mėgstu romanus. Kažkaip atrodo, tik spėji įsijausti, ir viskas baigiasi. Ištikrųjų, kartais net nespėju normaliai įsijausti.

Julie Orringer knygoje devyni apsakymai ir visuose apsakymuose dominuoja vaikai, paaugliai. Visuose apsakymuose, sakyčiau, užgaunamas gyvas nervas – autorė tokias jautrias temas paliečia, tokias situacijas sukuria, kad skaitant tas jausmas kažkur pilve susisuka į kamuoliuką ir laikosi iki pabaigos, kol gauni atsikvėpti.

Man labai įstrigo apsakymas Note to Sixth-Grade Self. Jame toks kaip vidinis balsas kalba nepopuliariai mokyklos mergaitei. Maždaug taip:

“Long before it is time to pick partners, you will feel the tightness in your stomach. Do not let it breack your concentration. You have too many things to learn. Remember, if you want to have the most gold stars at the end of the eight weeks, you are going to have to work hard. Imagine dancing in a spotlight at the end-of-class ball, with the best boy dancer from all the seven private schools.”

Taip įtaigiai aprašyta, kad tiesiog matau tą susigūžusią mergaitę, kuriai balsas sako, nesigūžk, išsitiesk, nepasigauk kvailo šokių mokytojos akcento – tau jis tik pakenks, kai tu iš čia išvažiuosi baigusi mokyklą. Nesišliek prie populiariųjų, jie tik išjuoks tave, būk stipri, koncentruokis į ateitį, nenusimink, kai, kad ir kaip gerai šoki, geriausios šokėjos prizą, pasidavusi kolektyviniam jausmui, šokių mokytoja įteiks populiariausiai mergaitei.

When She Is Old and I Am Famous – apie dvi pusseseres – paprastą mergaitę “ugly-duck” ir modelį. Paskaityk apsakymo pavadinimą dar kartą – superinis pavadinimas – daug ką pasako, apie ką apsakymas ir koks bene vienintelis išsigelbėjimas negražiajai pusseserei, kuri gal bus garsi dailininkė ir tada bus nebesvarbu, ar ji graži, ar ne.

Na, nepradėsiu čia apsakymų aprašinėti (iš tikrųjų tai pavargau ir noriu miego), tik parašysiu, kad man dar labai patiko The Isabel Fish (iššito apsakymo ir visos knygos pavadinimas iškilo) ir Stations of the Cross, o dar Care. Žodžiu, summa summarum, beveik visi apsakymai patiko, tai duodu knygai 4/5, gal net 4,5/5 ir einu parsisiųsiu autorės romano pradžią 🙂