Prancūzo įlanka

Jau radau vaistą nuo audio blokų – kai tik pastringu, ieškau klasikos, kurią seniau būčiau klausius tik todėl, kad “reikia”, o dabar klausaus tų romantikų ir mėgaujuos. Labiausiai gal autorių išmone, fatazija, istorijos pasakojimo būdu, paprastumu, kuris padeda smegenim atsijungti. Klausaus, šypsausi sau į ūsą patenktinta ir bandau įsivaizduoti, kaip šią knygą skaitė jos laikmečio skaitytojos – kokie dalykai jaudino, kas šokiravo, kokius tabu laužė autorė.

Šioji man buvo romantikos viršūnė – visi tie besiplaikstantys vėjyje plaukai, jodinėjimai ir išdykavimai, meilė tokiam romantiškam piratui, kad net saldu, nuotykiai, rizika, paslaptys ir nuolatinis balansavimas tarp taip norimos laisvės ir visuomenės suvaržymų. Nenustebkit, jei ateityje pradėsiu visokius romantasy skaityt. Hahaha.