Žmogus aukštoje pilyje

Du trečdaliai knygos man gana. Jau į tarpą tikriausiai tris knygas perskaičiau ir prie šios nebesinori visai grįžti. Aišku, nemetu lengva ranka, to dar neišmokau, treniruojuos (ir aišku, jaučiuosi kalta). Svarbiausia, susipažinau su klasika laikoma alternatyviosios istorijos knyga, pagavau nuotaiką ir istorijos kryptį, kuri man nebuvo naujiena, nes panašia tema – Vokietija laimi antrąjį Pasaulinį karą knygoje “The Plot Against America” žongliruoja Philip Rith (ir man labiau patiko).

Šioj knygoj tikrai kafkiška nuotaika (ar tik nebus knygos pritempinėjimas prie klasikos). Niūrybė, viskas labai išplaukę ir neapibrėžta, ir neaišku. Kiek ir pabodo to aiškumo laukti. Ir knygos veikėjai vis laukia – ar kad juos kas aplankytų, ar kad kažkas atvyktų. Na, gal kažkas sulauks.

PS iš apžvalgų goodreads, galiu suprast, kad nesulauks. Kaip vienas skaitytojas pakomentavo “Dick was quite a dick to publish that concontation.” Hahahaha

2001: A Space Odyssey

Laikas nuo laiko vis bandau užkaišiot visokias spragas, tai Arthur C. Clarke knygą užskaityčiau už spragos užkaišymą. Knyga A.C. Clarke buvo rašoma kartu su režisieriumi S.Kubricku, kuris pagal knygą tuo pačiu metu kūrė filmą; knyga išleista netrukus po filmo pasirodymo. Ai, ir tai buvo 1964-ieji. Tai šiaip, buvo įdomu skaityti praeities knygą apie ateitį, kuri šiandien jau yra tapus tokia rimta praeitimi. Bet, matyt, turės būti 2038 (tiek, kiek metų praėjo nuo knygos išleidimo į pasaulį iki aprašomos 2001 metų ateities), kad žmonija pasiektų tokį technologijų išsivystymo ir dirbtinio intelekto lygį, apie kokį rašo knygos autorius.

Knyga prasideda prieš tris milijonus metų, kai alkanos žmogbezdžionės aptinka keistą taisyklingos formos monolitą, kuris, suprask, yra aukštesnių civilizacijų sukurtas objektas, skatinantis potencialiai būsimų protingų būtybių vystymąsi. Atsiradus monolitui, žmogbezdžionės atranda įrankius, išmoksta medžioti ir nustoja badauti.

Šokam į 1999, kai vienas mokslinikas siunčiamas alia eilinės, bet iš tikro slaptos kelionės į Mėnulį, kur amerikiečiai rausdami palydovą, aptinka mūsų jau pažįstamą monolitą, kuris, mokslininkai spėja, siunčia signalus į vieną iš Saturno palydovų. Na, ir toliau jau knygoje astronautai skrenda į Saturną, susiduria su dirbtinio intelekto, valdančio erdvėlaivį iššūkiais ir toliau nepasakosiu, nes jau, žiūriu, ir taip prispoilinau.

Buvo labai įdomu klausyt, o kadangi vis tiek apie tokius nežemiškus dalykus kai klausai, tai nesupranti iki galo, ar teisingai supranti. Tai pasigooglinau apie filmą ir apie knygos/filmo pabaigą, tai ten pasirodo, yra atskira diskusija, nes pabaiga yra atvira interpretacijoms ir kaip nori, taip gali suprasti, kokia ten jos reikšmė ir šiaip ten jau yra kosmosas, panašus jausmas, kaip kad skaitai Carlo Rovelli “Laiko tvarką” ir maždaug nuo vidurio nieko nebesupranti.

Summa summarum, labai patiko ir buvo labai įdomu ir klausyt, ir googlint, ir skaityt interpretacijas. Visada žavi tokios ateitį spėjančios fantazijos, ypač, kai jos tokios taiklios. Autoriai gal ir tikėjos greitesnio progreso, bet įsivaizduoju, kad 1964 metais 2001-ieji atrodė siaubingai toli, net ir 1990-aisiais jie toli atrodė ir net 1999 gruodžio 31 dieną nežinojom, ar bus pasaulio pabaiga kompams nesupratus, kokie čia metai atėjo.

Visai klausyčiau ir kitas odisėjas, tik gal ne audio. Kiek googlas rodo kitos dvi Odisėjos (2010 ir 3001) nėra išverstos. Jei skaitėt, ar verta toliau keliaut?

Ponia Bovari

Skolos klasikai

Kai bibliotekoje pasiėmiau “Ponią Bovari” – nesitikėjau, kad bus tokio storio. Na, bet kadangi buvo tam tikras knygų klubo deadline, tai negalėjau ilgai atidėlioti. Jaučias, kad knyga parašyta tada, kai žmonės tikriausiai labai džiaugės, kad knyga labai stora ir ilgam užteks. Šiuolaikinė knygų žiurkė mielai būtų iškarpius gabalus.

Šiaip, žinoma, stebina, kaip knyga vis dar pakankamai aktuali ir apibrėžia tam tikrą žmogaus tipažą – visko noriu, ko neturiu, net nesitveriu kailyje. Nerami siela, niekaip neprisitaikanti prie visai neblogos savo realybės. Čia pritaikau formulę laimė= lūkesčiai-realybė. Na, bet kad mūsų ponia, net savo lūkesčiuose nelabai gaudos, tai tikriausiai nelabai ir formulė jai veikia.

Kas labiausiai sujaudino skaitant knygą – turint omeny, kada ji parašyta (pirmą kartą išleista 1856 m.) ir kad parašyta vyro – kaip jis taikliai sugebėjo išjausti moterišką pasaulį, dvasinius ir kūniškus moterų jausmus (ypač įstrigo vieta, kai ponios Bovari vyras bučiuoja jos ranką, ir kaip jai net bjauru nuo to, nemeilė tokia sklinda). Bet tai ir tiek. Paskui jau ponia su savo nusisvajojimais erzina, tad nusiteikę pildyti klasikos spragas, būkite tam pasiruošę. O aš sau užsidedu klasikinį pliusą.

2019 ataSkaita

 

Planavau 75, perskaičiau 86

Geriausios:

Poezija (viso 26): Gloria Gervitz “Migrations” ir Carol Ann Duffy “World’s Wife

Biografijos; J.Bate “Ted Hughes: The Unauthorised Life“, S.Naifeh “Van Gogh: The Life“, F.Gilot Life with Picasso”,  J.Lahr Tennesseee Williams: Mad Piligrimage of the Flesh”

Grožinė: Sophia Shalmiyev “Mother Winter: A Memoir“, M.Miller “Circe

Kadangi atostogavau Suomijoj: Kjell Westö Hägring 38″, Tove Jansson Anteckningar från ö”,  Tove Jansson Burtininko skrybėlė”

Skaitytos jau 100ą kartų: H.Söderberg “Daktaras Glasas“, Bulgakovas “Šuns širdis” W.Woolf “Mrs Dalloway” ir “The Waves”

Pagaliau užtaisyta klasikos skylė: Thomas Mann Buddenbrooks” ir Tonio Kröger”

Trumpiausia 33 psl A.Christie “The Affair at the Victory Ball”, o ilgiausia Van Gogh biografija 976 psl

KžG

 

451 Farenheito

Image result for 451 fahrenheit

Sunkiai man sekasi su klasika šiais metais. Tik antra knyga. Reikia pasistengti, nes kaip byloja ši knyga – klasikoj tokie lobiai ir minimali tikimybė užsirauti ant tralialiuškos.

Kaip ir Adous Huxley “Puikus naujas pasaulis“, “451Farenheito” tiesiog pribloškė temos aktualumu (ar rašytojai tokie toliaregiški, ar tiesiog pasaulio esmė nesikeičia?). Toks kontraversiškas jausmas – parašyta puikiai baisiai!  Gal čia tokia žmogiškoji natūra – save bauginti ir tuo žavėtis?

451 laipsniai Farenheito (233 C) – temperatūra, kai užsidega popierius. Kadangi nežinia – tolimoje ar artimoje ateityje namai ir daiktai yra nedegūs – (prieš)gaisrininko profesija yra nebereikalinga. Automobiliams ir gyvenimui greitėjant, mažėjant žmonių sugebėjimui sukaupti dėmesį ir taip natūraliai trumpėjant tekstui (kai pasaulio likimą lemiančios knygų neskaičiusių prezidentų žinutės telpa į 140 ženklus), gaisrininkai perkvalifikuojami į ilgų tekstų, sugulusių knygose naikinimą. Visuomenės labui – kad nekeltų bereikalingų klausimų ir aistrų. Taip iš gaisrinių žarnų trykšta ne vanduo, o liepsna.

Welcome į didžiausią knygų mylėtojų košmarą, kurio nevalia neperskaityti.