Prieš atveriant vasarai duris

kažkam padovanosim knygą. Mūsų abiejų perskaitytą ir geruoju minėtą “Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugiją”. Savo atostogoms laimėk patogią į lagaminą ar rankinę įsimest pocketbook kygą mainais į komentarą apie tai, kokią knygą dabar skaitai. Dar prašom parašyt, ar patinka tai, ką skaitai. Laimėtoja/-as – trečiadienį.

Paveikslai

Prieš kelias dienas išėjusiame žurnale “Vi läser” (“Mes skaitome”) radau vieną labai įdomų Therese Bohman straipsnį apie tai, kaip skaitantys žmonės vaizduojami vaizduojamajame mene.

T.Bohman rašo, jog skaitymas, toks, kokį mes įsivaizduojame šiandien, atsirado 18ojo amžiaus antrojoje pusėje: vis daugiau ir daugiau žmonių išmoko skaityti, pagerėjo ekonominės sąlygos. Kadangi žvakės daug kainavo, tai skaitoma daugiausia buvo šviesiu dienos metu, o tai reiškia, jog skaitymas pirmiausia tapo užsiėmimu moterims, kurios nebuvo aktyvios už namų sienų.

T.Bohman taip pat pastebi, jog skaitantys vyrai ir skaitančios moterys mene yra vaizduojami skirtingai. Kai vyras paveiksle skaito knygą, tai skaitymas dažnai išreiškia to vyro statusą- jis užima tam tikras pareigas, jis yra išsilavinęs. Tuo tarpu moterys skaito savo malonumui: jos skaito romanus, jos dažnai vaizduojamos “įkritusios” į knygą, izoliavusios save nuo mūsų pasaulio, o vyrai dažnai žvilgsnį laiko nukreipę į tą, kuris žiūri į paveikslą.

Tų gražių jaunų knygas skaitančių moterų yra labai daug mene, ypač jos dažnos devynioliktojo amžiaus antroje pusėje. Skaitanti moteris sėdi tarsi namų angelas , tarsi ji būtų interjero dalis savo ramiuose buržuaziniuose namuose

Nors žinoma, yra išimčių. T.Bohman išskiria Ramon Casas paveikslą “Po pokylio” (paveikslas dar kartais vadinamas “Dekadansu”), kuriame vaizduojama moteris- visiška priešprieša miestietiškajai namų šeimininkei.

Ramon Casas "After the Ball" arba "Decadente"
Giorgione "The Reading Madonna"

Renesanso metu, rašo T.Bohman, knyga yra dažnas aksesuaras turtingų žmonių portretuose.

Bet Agnolo Bronzino tapytame Laura Battiferri portrete jos laikoma knyga nėra vien aksesuaras- pati Laura Battiferri buvo tuo metu populiari poetė, o knyga, kurią jį laiko, yra Pettrarca rašyti sonetai jo Laurai, taigi – aliuzija į jos vardą.

Gillian Furlong "Sunday Morning" 1998
Franz Eybl "Girl Reading" 1850

T.Bohman straipsnyje apie F.Eyble paveikslą rašo: “Eybl paveiklas tipiškas tam laikmečiui: jauna knygos paveikta mergaitė. Jos jausmai tokie atviri, kad paveikslas kone pasiekia kičinę ribą. ”

Balthus "Katia Reading" 1968

 

Constantin Hansen "Dailininko jaunesnės seserys Signe ir Henriette kartu skaito knygą" 1826"

 

William Utermohlen "Bed" 1990

 

Carl Larsson "Anna-Johanna" 1913

 

Parmigianino "A Man with a Book"

Anot straipsnio autorės T.Bohman, šis paveikslas yra tipiškas skaitančio vyras portretas- jis nėra visiškai įsitraukęs į knygą.

P.Picasso "The Reading" 1932

 

K.Ž.G

Ką skaito mamos?

Šiandien Švedijoj  švenčiama mamos diena (Mamyt, sveikinu dar kartą, bet šįkart pagal švedišką tradiciją), tad parduotuvės nesnaudžia ir visaip bando prastumti įvairias dovanas mamoms.

Prieš porą dienų buvau savajame knygyne ir ten,žinoma, taip pat yra padarytas “Pasveikink savo mamą” stalas, ant kurio išdėlioti įvairūs dovanų pasiūlymai- knygos ir šiaip visokie niekučiai. Apžiūrėjau tą dovanų stalą ir truputį susinervinau. Nes tie pasiūlymai man pasirodė tokie labai jau stereotipiški.

Pirmiausia tai ant to stalo padėta M.Törnblom knyga “Mia Törnbloms mintys apie savigarbą”. Taip taip. Žinoma žinoma.  Net per mamos dieną mes, mamos, turėtume save gerinti, save auklėti, save visaip plėtoti. Savipagalbos knyga apie tai, kaip reikia ugdyti pasitikėjimą savimi, nes visi žinom, kad mes mamos esam labai užguitos, kad esam savimi nepasitikinčios pilkos pelytės 😉 Ir išsigelbėjimas yra vienas- berods jau 5oji M.Törnblom knyga apie vieną ir tą patį.

Nagrinėju toliau. Šalia jau minėtos ant stalo guli “”Moterys, kurios nustojo laikytis dietų. Maistas, treniruotės ir mindfulness po 45erių”. Komentarai nereikalingi. Šalia-  “Sommarkalas”, receptų knyga apie vasariškas švediškas šventes, apie “šventes sode ir vakarienės stalus, padengtus baltomis išlygintomis nėriniuotomis staltiesėmis, ir, žinoma, apie tai, kaip mirkome braškes šampane prieš valgydami vasarišką maistą po obelimis“.

Šalia- dvi knygos apie šokoladą ir viena, pilna itališkų klasikinių maisto recetų.

K.Stockett knygos “Niceville” (originalo kalba “Help”, apie kurią jau rašė KŽL)tai net labai norėčiau.

O štai taip atrodo tas “Mamos dienos” stalas- apkrautas rausvomis gėlėtomis dėžutėmis ir maišeliais ir krūva knygų, kurios man sako, kad mano knygyne dirbantys pardavėjai turi susikūrę labai jau tokį stereotipinį mamos paveikslą.

Pagal juos aš kaip mama turėčiau  dabar virtuvėje kepti pyragus su rabarbarais ir lyginti nėriniuotas staltieses. O kai pajusiu, kad mano pasitikėjimas savimi dingęs,  pasislėpusi valymo įrankų spintelėje šalia šluotų ir dulkių siurblio  paslapčiomis valgysiu šokoladą:-) O po to, žinoma, labai nervinsiuosi dėl priaugtų kilogramų.

 

 

Kadangi knygyno pardavėjų pasiūlymai manęs nepradžiugino (išskyrus “Niceville” ) tai pati apėjau knygyną ir išsirinkau knygas, kurias norėčiau gauti per mamos dieną arba bet kokią kitą dieną.

 

Naujas J.Austen “Pride and Prejudice” leidimas ir vertimas. Senasis vertimas, pasirodo, buvo toks labai jau sau daug leidžiantis ir netausojantis teksto.

Ir dar noriu H.Murakami 1Q84.

O jei kurią dieną gerokai įsidrąsinčiau, tai labai norėčiau perskaityti Ingrid Betancourt memuarus apie tai, kaip ji šešis su puse metų praleido FARC sukilėlių nelaisvėje džiunglėse. I. Betancourt dalyvavo Kolumbijos prezidento rinkimuose ir 2002aisias buvo FARC pagrobta. 2008aisias ją ir dar keturioliką belaisvių išgelbėjo Kolombijos armija ir ji pagaliau galėjo vėl pamatyti savo mamą ir savo du vaikus.

 

Ir dar labai užsinorėjau dailininkės F.Kahlo laiškų surinktų šitoje knygoje.

 

K.Ž.G

Gaisras

Vėl iš karto prisipažįstu, kad Sandros Bernotaitės ir jos knygos “Gaisras” atžvilgiu jau nebesu nešališka. Nes dovanotam arkliui į dantis nežiūri – cha cha. Taigi, kokie gi ten mano įspūdžiai iš dar vienos “emigracinės” knygos? Man vis sukasi galvoje, kad būtent šitos emigracinės knygos parvedė mane į lietuvių literatūrą, nes šiaip nesu baisiai linkusi jos skaityti, bet, štai ir Sabaliauskaitė perskaityta, ir Užkalnis, ir Grušaitė, ir Matulevičiūtė, ir Bernotaitė.

Perskaičiau knygą, atsiverčiu turinį ir peržvelgiu novelių pavadinimus – jų dešimt. Ir galvoju – va šita labai patiko, o šitos jau net nebeatsimenu, apie ką, neužstrigo, na ir tegul, gal pagal tai ir galima būtų spręsti apie jų gerumą – bet čia gi irgi tik man, kitam gal visai kita patiks. Kai skaičiau knygą, vis į galvą lindo Radvilavičiūtės išvardinti teksto traukos kriterijai, o ypač skaitant novelę “Lietaus” apie benamį. Nes tiesiog prieš akis stovėjo manvienas Vilniaus benamis su kaltūnu, įgavusiu žiemą nešiojamo kepalušo formą, ant galvos ir dviem Maximos maišeliais rankose. Nes mūsų keliai mieste dažnai susikerta, kartais net du kartus per dieną, nes einame mieste ratu – jis prieš laikrodžio rodyklę, o aš palei, ir susitinkame vieną kartą ties antra valanda, o antrą ties aštunta, ir aš galvoju, ar ir jis mane pastebi, kaip ir aš jį? Matai, kiek jau čia teksto traukos kriterijų susispietė?

Labai smagi pirmoji novelė “Artimieji iškeliauja”, o labiausiai įstrigusios – “Mano motinos akys” ir “Žuvis” – pastaroji, sakyčiau, man stipriausia iš visų, o “Motinos akyse”  labai pagavo nuotaika – labai patiko. “Gaisrą” galima paskaityti čia. Bet pagal šitą novelę negalim spręsti apie visą knygą, nes novelės gan skirtingos.

Skaitant dar vis į galvą lindo lyginimas su A.Matulevičiūtės “Ilgesio kojomis” – nes irgi pirmoji knyga, nes irgi novelių, nes irgi emigracinė. Tai galėčiau pasakyti, kad su Sandros novelėmis radau daugiau sąlyčio taškų, gal man pats stilius priimtinesnis, tik dabar pagalvojau, kad “Gaisro” novelėse man tiek daug Lietuvos, gal labiau norėtųsi daugiau mums mažiau pažįstamo nelietuviško pasaulio ir autorės potyrių iš to nelietuviško pasaulio, kuris visiškai ne toks neviltingas ir liūdinantis, kaip čia. Nes, man atrodo, būtent dėl to neviltingumo ir liūdesio mes tos lietuviškos lietuvių literatūros ir neskaitom, ane? Todėl man kažkaip sukasi galvoj perfrazuotas Kestuolių teatro spektaklioi pavadinimas: “Škac, lietuviškas liūdesy, visados škac”.

Summa summarum – labai laukiu Sandros naujo romano, ir jeigu tik Sandra rašys, tai aš būtinai skaitysiu su lietuviško šedevro viltimi.

Man Booker International goes to Philip Roth

Man Booker International yra truputėlį kitokia premija, nei Man Booker – nereikia sumaišyti. Man Booker International yra įteikiama kas antri metai dar gyvam autoriui, už kūrinį parašytą angliškai arba widely available in translation in the English language. International premija įteikta tik ketvirtą kartą. 2005 m. ji buvo įteikta Ismail Kadaré, Chinua Achebe gavo premiją 2007 m., o  Alice Munro 2009 m.

Taigi, Philip Roth, kurio Amerikietiška pastoralė man labai patiko, gavo šią premiją šiais metais. Valioooo.

Kiti pretendentai šiais metais buvo:

Juan Goytisolo (Spain)
James Kelman (UK)
John le Carré (UK)
Amin Maalouf (Lebanon)
David Malouf (Australia)
Dacia Maraini (Italy)
Rohinton Mistry (India/Canada)
Philip Pullman (UK)
Marilynne Robinson (USA)
Su Tong (China)
Anne Tyler (USA)
Wang Anyi (China)

Man pažįstamas tik Pullman. O tau?

Pasimatymas

Kaip čia dabar man nesigiriant pasigirti, kad šiandien buvau susitikusi su Sandra Bernotaite, knygos “Gaisras” ir tinklaraščio grafomanija.com autore? Nors susitikimas užtruko vos valandėlę, iš jo išsinešiau šilumos kamuoliuką ir nešiausi vyniodama per visą Vilniaus senamiestį iki pat namų, iki dabar. Kamuoliukas tai nematomas, o štai Sandros per pusę pasaulio nepatingėtos knygų žiurkėms atvežti knygos – pačios tikriausios. Ačiūūūū!!!! Įdomiausia, kad dar vakar norėjau rašyti apie savo susimaišiusią knygų eilę, kažkokį dėl susikuitusio mano šiųdieninio gyvenimo išsimušusį knyginį ritmą, o štai susitikau su Sandra ir viskas vėl susirikiavo į savo vietas. Siūlau visiems po gabaliuką mane apėmusio geeeroo jausmo.

One day

Būna knygų, kurios man sukelia tokį įdomų jausmą. Skaitydama galvoju, kad na, nėra ji tobuliausia knyga, bet ji sukuria kažkokį jaukumo jausmą ir ją tiesiog miela skaityti. Dabar man dvi tokios knygos lenda į galvą – Nicole Krauss The Great  House ir David Nicholls One Day, kurią perklausiau važiuodama į pajūrį ir atgal. Beje, mano naujas atradimas – klausyti knygos prieš miegą. Visos šviesos jau išjungtos, kūnas jau apšilęs po kaldra, o į ausis kas nors maloniai skaito – net užmigti padeda greičiau!

Man labai patiko pati  knygos idėja – aprašyti daugelio metų vis tą pačią dieną ir tokiu keistu būdu atskleisti, kaip pasikeitė žmonių gyvenimas. Knygoje tie metai taip greitai bėga ir iš tikro smalsu, kas bus toliau, kas bus toliau. Nors iš kitos pusės šią meilės istoriją galima laikyti gana banalia, bet, kaip jau sakiau, šokinėjimas laike knygą išgelbėja.

Apie pabaigą, apie kurią jau diskutavome komentaruose – na, sakyčiau tokia nelabai originali pabaiga. Panaši į “Ežio eleganciją”. Ir iš viso, neišduodant tos pabaigos, toks jausmas, kad autoriui, kuris taip pabaigia savo knygą ar kantrybės pritrūksta, ar kas pasidaro (leidėjas skubina?).Nors tas sugrįžimas pabaigoje į pradžią man visai gražiai uždaro kažkokį knygos ciklą, gal visai ir logiškai viskas gaunas. Nepaisant kabliukų – nebloga knyga visiems norintiems nevarginančio skaitymo, o aš labai lauksiu filmo.

Lina

Amerikietiškosios svajonės žlugimas

Richard Yates 1929–1992

Rašytojo R.Yates namuose, virš jo  stalo ant sienos buvo priklijuota Alai Stevenson citata:

Americans have always assumed, subconsciously, that every problem can be solved; that every story has a happy ending”. (Amerikiečiai visada nesąmoningai manė, kad kiekviena problema turi sprendimą, kad kiekviena istorija turi laimingą pabaigą”.

Būtent tos laimingos pabaigos taip ir neteko pajusti nei pačiam R.Yates, kurio gyvenimas nesusiklostė ( kelios nenusisekusios santuokos, neišpopuliarėjusios knygos) nei jo knygų herojams.

Tiek  April ir Frank iš “Revolutionary Road”, tiek seserys Grimes iš “Easter Parade” yra tarsi uždaryti savo nelaiminguose likimuose. Ir nei ju svajonės, nei ambicijos nesugeba nubrėžti bent kiek lamingesnės pabaigos.

R.Yates kone metodiskai sutriuškina kiekvieną savo herojų santuoką, kiekvieną bandymą siekti “ir jie gyveno ilgai ir laimingai” santykių be pasigailėjimo sunaikina, parodydamas, jog tai tebuvo tik fasadas, tik lukštas be branduolio. Tik priemonė pasiekti statuso vidutiniojoje ar aukštesnėje vidutiniojoje klasėje.

Jo herojai demonstruoja gražų ir išsvajotą gyvenimą su gražiais vaikais, gražiais namais, kokteiliais ir intelektualiais pokalbiais. Bet kai svečiai išeina iš knygos herojų namų, R .Yates be jokiu pagražinimų, be jokiu skrupulų parodo tą miegamuosiuose sudėtą nerimą ir ten suslėptas prarastas iliuzijas.

Taip buvo mano jau seniau skaitytoje (ir labiausiai žinomoje R.Yates knygoje “Revolutonary Road” (lietuviškas vertimas- “Nerimo dienos”)), ir taip yra ka tik perskaitytoje “Easter Parade”, kurioje pasakojama seserų Grimes istorija.

Jau pačiu pirmu sakiniu  “Neither of the Grimes sisters would have a happy life, and looking back it always seemed that the trouble began with their parents’ divorce” R.Yates tarsi nubrėžia knygos emocinę geografiją: nebus čia “feel-good” istorijos, pakyletų vilčių. Teks tenkintis priemiestinio realizmo klaustrofobija ir seserų Sarah ir Emily destruktyviais pasirinkimais.

Jau minėjau, kad R.Yates iliuzijas dėl gražaus gyvenimo naikina metodiškai. Nors seseys labai skirtingos, nors jos renkasi kardinaliai skirtingus dalykus (Sarah anksti išteka už pirmojo vyro,su kuriuo turi rimųu santykiu, susilaukia vaiku, O Emily gyvenimą sudaro daugybė trumpesnių ar ilgesnių santykių su ištisa skirtingų vyrų portretų galerija), R.Yates nei vienai iš jų neleidžia būti laimingai, tarsi sakydamas, jog nesvarbu, ką tu renkiesi, nesvarbu, kokias ambicijas tu turi, tavo likimas yra apspręstas.

Būtent tas neišvengiamybes jausmas ir sukuria tą anxiety (nerimą), kuriuo alsuoja R.Yates pasakojimas.

R.Yates kalba elegantiška, neperkrauta, o knygos struktūra kone nepriekaištinga. Nėra čia nieko, ka būtų galima išbraukti ar išimti, visi žodžiai turi savo paskirtį, visi įvykiai veda ten, kur autorius yra numatęs.

April ir Frank Wheeler iš "Revolutionary Road" ekranizacijos. Viskas ne taip gražu kaip atrodo

“Easter Parade” kaip ir “Revolutionary Road” yra jausmingo realizmo knygos, kurių veikėjai nėra nei labai įdomūs ne labai charizmatiški žmonės. Jie yra tiesiog žmogiški, su visais savo trūkumais su visomis problemomis.

O R.Yates skvarbiai ir detaliai sugeba aprašyti tų nelaimingų žmonių likimus. Jokio “feel good” R.Yates knygose nėra. Nėra užuominų, kaip siekti pasisekimo, kaip kopti siekti aukštesnio statuso visuomėnėje. Nėra nė patarimo žiūrėti į gyvenimą iš šviesesnės pusės, nėra pasiūlymo ” When life gives you lemons, make lemonade“.

R.Yates iš periferijos į dėmėsio centrą įkelia paprastų žmonių gyvenimus, jų nepagražina, o atvirkščiai- padaro negailestingą jų likimų autopsiją.

K.Ž.G

Giedre, teisybės nėra

nes autoriai visokiais būdais stengiasi apgauti skaitytoją. Arba pagauti, kaip kam labiau tinka. Kibkit žuvelės, didelės ir mažos. Taip ir aš sugebėjau užkibti ant kabliuko, kurio pavadinimas toks, kuriam tikriausiai neatsispirs nė viena knygų žiurkė. Ech.

Kaip jau minėjau rašydama apie “Vėjo šešėlį”, gudrus knygų rašytojas rašys apie kokią nors paslaptingą knygą ar knygų vietą, nes vos tik apie tai perksaitęs knygų mylėtojas iš karto užsinorės tokią knygą perskaityti. Tai ir aš šį kartą užkibau už Amazoninės rekomendacijos pavadinimu “Leave Me Alone, I’m Reading”. Kaip galima neužsikabinti, kai šita frazė yra tikriausiai viena dažniausių besisukančių mano galvoje? Su saldžiu pasimėgavimu parsisiunčiau knygą į savo Kindle ir mintyse laižiausi kaip katinas skaitydama Įžangą, nes galvojau, va, čia tai užtikau, va, čia tai pulsiu rekomenduoti Giedrei ir visiems kitiems/visoms kitoms. Na ir ka? Tai ir rekomenduoju tą įžangą, nes knyga… Kadangi dabar mokausi pasiryžti neskaityti knygų, kurių gal reikia neskaityti, tai ši irgi keliauja į tokią kategoriją – neperskaitytų. O ypač pikta, kad suviliojusių savo pavadinimu ir nuostabia pradžia (galit patys paskaityti pradžią, kurią Amazonė leidžia paskaityt).

Tai what’s wrong with that book? Ką žinau, kaip čia pasakyti. Žodžiu skaitai skaitai profesorės knygą apie literatūrą, apie knygų įtaką jos gyvenimui, o paskui staiga imi skaityti labai asmenišką gyvenimo aprašymą ir stebėti, ar čia kažko nesupratau, ar skyrių praleidau ir kodėl visi šitie reikalai suplakti į vieną? O paskui galvou – na, įdomu paskaityti, bet vis tiek kažkaip keista. O įpusėjus antrą skyrių, jau ir nebeįdomu kažkaip pasidarė. Bet pradžia knygos – prisibraukiau eilučių ir vis galvojau apie Giedrę, nes autorė rašė ir rašė apie Jane Austen, seseris Bronte ir Jane Eyre, apie vyriškus nuotykius literatūroje ir moteriškus (ne)nuotykius.

Keletas citatų:

“It’s not that I don’t like people. It’s just that when I’m in the company of others – even my nearest and dearest – there always comes a moment when I’d rather be reading a book.”

Numirt iš pavydo galima skaitant šias eilutes (autorė apžvelgia knygas radijo laidoje ir laikraščiuose, todėl):

“After more than a decade of decade of weekly reviewing, during which, on average, I receive about fifty new books a week sent to my house by publishers hoping for a review on Fresh Air, I still feel an upsurge of curiosity every time I rip open another cardboard book box to look at the new title inside. There’s always a chance that this new novel or work of nonfiction will be a book I’ll love, a book that I’ll pass on to friends and rave about on Fresh Air; a book that changes the way I “read” my own life. For the chance of finding such magic – as I do maybe ten times a year – I misspend hours of my life reading what turn out to be the wrong books: biographies promoting glib psycholigical keys to their subjects, or novels that go nowhere, or mysteries narrated by cats. No pain, no gain.”

“Despite the proliferation of mega-bookstores and neighborhood reading groups, most Americans are indifferent to reading to the lure of literature: in fact, according to Wall Street Journal article of a few years ago, some 59 percent of Americans don’t own a single book. Not a cook book or even the Bible.”

“I absolutely want other people to love, or at least appreciate, the books I love”.

“…unforgetable books take us to places we didn’t even suspect existed, places we may not even have wanted to go”.

“Books are wayward.”

Visas pirmas skyrius – apie moteris literatūroje. Apie rašančias ir tokias, apie kurias rašo, ir dažniausiai – neįvertintas.

“Much space is devoted to these stories to the value of a woman quietly keeping her nerve though hours – sometimes years – of strain. And above all, It’s the quatidian quality of their pain that separates the woman from the boys. Blinding bizzards and numbing frostbite, such as Jon Krakauer describes, last for a few hours, maybe days, and then, one way or another, the nightmare is over. In contrast, the torments particular to woman’s extreme-adventure tales continue year after year. Climbing Everest looks like a snap compared with waking up every morning to, say, the enervating prospect of attending to an elderly invalid parent.”

Tokia tatai knyga. Skaitau citatas ir nesuprantu tų “nusivažiavimų” į asmeninę istoriją, bandymus atskleisti savo extreme-adventure. Toks jausmas, kad prisisapnavo. Tai kaip čia dabar parekomenduoti, kurias vietas skaityti, kurių – ne? Pusiau prisvilęs morengas

Kur teisybė?

Kažkada neseniai skaičiau straipsnį, kuriame buvo pasakojama, jog apklausa parodė, kad švedų jaunimas labiau nori skaityti knygas, paremtas tikrais faktais, i ne fikciją.  Aš tikrai nepriklausau mėgstančiųjų “based on a true story” kategorijai.

Niekada nesitikiu, jog knyga man papasakos kažkokią teisybę, retai žaviuosi tiksliais ir biografiniais aprašymais, visai nebūtina, kad knyga man perduotų tikrus nesumeluotus faktus.

Išskyrus vieną knygų tipą.

Galvoje turiu receptų knygas!

Jose tiesiog draudžiama išgalvoti nepatikrintus faktus, realybės neatitinkančius miltų ir cukraus kiekius. (Ar pastebėjot, jog receptų knygose maistas visada atrodo daug gražiau nei tas, kurį vergiškai sekdamas receptą pasigamini savo virtuvėje?)

Baisus čia daiktas, jei kuriame nors knygos leidime Ana Karenina būtų palindusi po tramvajumi, o ne traukiniu. Nieko tokio baisaus, jei Šerloką Holmsą būtų sukramtęs Baskervilių ciuciukas. Nieko tokio, jei Ema Bovary būtų buvusi ištikima savo vyrui.

Be kai receptų knygoje nurodomas per ilgas laikas pyragui laikyti orkaitėje… štai tada aš kaip skaitytoja baisingai susinervinu.

Prie didžiulės bliekos sudegusio morengo – K.Ž.G

Trumpos naujienos

Šiandieniniame “The Guardian” radau rašytojų ir jų spausdinimo mašinėlių nuotraukas.  Françoise Sagan, Agatha Christie, Tennessee Williams, Philip Roth ir kiti nufotografuoti su savo mašinėlėmis arba užfiksuoti, kai giliai susimąstę rašo savo kūrinius.

***

Tame pačiame “The Guardian” yra straipsnis apie tai, kaip rašytojas Alan Bennett (mūsų recenzuotos knygos “The Uncommon Reader” autorius) prisijungia prie Zadie Smith ir Philip Pullman kampanijos prieš Kensal Rise bibliotekos uždarymo.

***

Švedijoje, Nacka savivaldybėje protestuojama prieš savivaldybės sprendimą privatizuoti bibliotekas. Tik pagalvokit, kas būtų jei biblioteką sugalvotų nusipirkti, pavyzdžiui, Bonniers leidykla. Ateini į biblioteką, o ten- vien tam tikros leidyklos knygos.  Ačiū, bet ne.

***

Švedijos karališkoji biblioteka bendradarbiaudama su Švedijos akademija (kuri ir finansuoja projektą) kartu sukūrė Literatūros banką, kuriame yra daugiau nei 500 švedų autorių knygų, kurias galima skaityti kompiuteryje arba mobiliajame telefone. Literatūros banke surinkti klasikiniai švediškos literatūros kūriniai, tad pavyzdžiui, S.Lagerlöf, A.Strindberg, C.von Linne, S.Dagerman knygas galima skaityti nemokamai.

K.Ž.G

Gegužės 7oji

Lietuvos Ryte yra straipsnis apie tai, kad nelegaliai iš interneto galima parsisiųsti nelegalių knygų kopijų. Daugelyje komentarų sakoma, kad “jei kainos būtų mažesnės, tai pirkčiau” arba “nereikai leidykloms tokių kainų užsiplėšti”.

Kiti dar ir parašo, kad dėl to džiaugtis reikia, nes “matot juk , kad žmonės skaito” – suprask: juk ne š… vagia, o intelektualinį dalyką.

Pati esu burbėjusi dėl aukštų kainų. Kai mano šeima man atveža arba atsiunčia lietuviškai išleistų knygų, tai aš kartais pasibaisėjusi žiūriu į tuos lipdukus su kainomis.  Bet…niekada man į galvą neateitų eiti į kažkokį ten puslapį, mokėti keletą litų už slaptažodį kažkokiai neaiškiai personai ir gauti atšviestą knygos kopiją į elektroninio pašto dėžutę. Ir šiek tiek iš baimės, bet labiausiai tai iš pagarbos rašytojams turbūt.

Bet tie leidyklų kainomis pasipiktinę žmonės dažnai pamiršta tam tikrus su Lietuvos knygų rinka susijusius dalykus. Pavyzdžiui tai, knygų rinka Lietuvoje yra baisiai mažytė. O juk kainodara turi būti pritaikyta prie rinkos.

Pažiūrėjus į lietuviškąją leidybos statistiką, tai ir taip liūdna darosi: vidutinis lietuviškos grožinės literatūros tiražas yra… 0,9 tūkst. egz., o užsienio šalių kūrinių vertimų vidutinis tiražas-2,3 tūkst. egz. Apie kokią economy of scale ir žemas kainas tada galima kalbėti?

Ir galima leidyklas keikti, kad leidžia visokį šlamštą, masinį skaitalą ir pan. (Prisipažįstu, jog ir aš knygynuose padūsauju pažiūrėjus į kai kuriuos išleistus “šedevrus”), bet dalykas yra tas, kad jei tą tokią šiaip sau knygą nupirks vienas kitas tūkstantis žmonių, leidykla galbūt gaus galimybę išleisti, išversti kitą, gal ne tokią populiarią, bet įdomią gerą knygą.

Su tais nelegaliais kopijavimais susiduriu ir darbe, kai studentai nelegaliai bando “susiveikti” knygas mano dėstomiems kursams.  Kai kurios knygos tikrai kainuoja žiaurius pinigus, tai suprantu studentų norą jas įsigyti pigiau. Juo labiau, kad didelės užsieninės leidyklos (ypač tos amerikinės, kurios moka autoriams už parašytų žodžių kiekį ir skatina pirlstymą iš tuščio į kiaurą) galėtų juk siūlyti skaitmenines knygų kopijas, kurios kainuotų mažiau.

Bet vargšai lietuvių rašytojai, vargšės leidyklos, jei net tie mažutėlu tiražu išleisti tekstai ne perkami iš knygynų lentynų, o pas skaitytojus atsiranda nelegaliais keliais.

Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena visus!

K.Ž.G

Pulitzer 2011

Truputį pramiegojom Pulitzerio laimėtojus. Gal ir daugiau tokių pramiegojusių ir nieko negirdėjusių, tai šis postas jiems. Pulitzer 2011 Fiction kategorijos laimėtoja jau debiutavo mūsų bloge Orange longlist. Jeniffer Egan su savo knyga A Visit from the Goon Squad laimėjo Pulitzer, o štai į Orange shortlist nepateko. Na, dabar tikriausiai dėl to labai nesijaudina. Sveikinam rašytoją, o visus perskaičiusius jos knygą, įkvėptą Proust’o À la Recherche du Temps Perdu, and serialo Sopranai (didieji snobai intelektualai gali pavartyt akis), prašom prisiduoti. Ačiū.

Kaip sako oficialus Pulitzer Award puslapis:

Awarded to “A Visit From the Goon Squad” by Jennifer Egan, an inventive investigation of growing up and growing old in the digital age, displaying a big-hearted curiosity about cultural change at warp speed.

Trumpai apie tai, kokius sopraniškus žmones rasite knygoje (iš čia):

 The stories circle magnetically around a few characters who recur a bit more frequently than others, and broadly around the American music scene: Lou, a coke-snorting, teenage-girl-seducing music producer in the 1970s, becomes the mentor of an untalented young bass player, Bennie, who becomes a music producer himself, who hires a young woman, Sasha, who has a problem with kleptomania, who sleeps with a young man, Alex, who much later ends up hired by Bennie to engineer the comeback of Bennie’s high-school friend Scott, who went off the rails as an adult and ended up one day in Bennie’s office with a fish he’d caught in the East River, where Sasha’s best friend and boyfriend in college had once gone for an early morning swim with tragic consequences. Bennie’s wife works for a publicist named Dolly whose daughter, Lulu, will end up working with Alex; Bennie’s wife’s brother is a journalist who is arrested for the attempted rape of an actress named Kitty Jackson who has her own fall from grace and is later hired by Dolly to enable the public rehabilitation of a genocidal Latin American dictator.