Gaisras

Vėl iš karto prisipažįstu, kad Sandros Bernotaitės ir jos knygos “Gaisras” atžvilgiu jau nebesu nešališka. Nes dovanotam arkliui į dantis nežiūri – cha cha. Taigi, kokie gi ten mano įspūdžiai iš dar vienos “emigracinės” knygos? Man vis sukasi galvoje, kad būtent šitos emigracinės knygos parvedė mane į lietuvių literatūrą, nes šiaip nesu baisiai linkusi jos skaityti, bet, štai ir Sabaliauskaitė perskaityta, ir Užkalnis, ir Grušaitė, ir Matulevičiūtė, ir Bernotaitė.

Perskaičiau knygą, atsiverčiu turinį ir peržvelgiu novelių pavadinimus – jų dešimt. Ir galvoju – va šita labai patiko, o šitos jau net nebeatsimenu, apie ką, neužstrigo, na ir tegul, gal pagal tai ir galima būtų spręsti apie jų gerumą – bet čia gi irgi tik man, kitam gal visai kita patiks. Kai skaičiau knygą, vis į galvą lindo Radvilavičiūtės išvardinti teksto traukos kriterijai, o ypač skaitant novelę “Lietaus” apie benamį. Nes tiesiog prieš akis stovėjo manvienas Vilniaus benamis su kaltūnu, įgavusiu žiemą nešiojamo kepalušo formą, ant galvos ir dviem Maximos maišeliais rankose. Nes mūsų keliai mieste dažnai susikerta, kartais net du kartus per dieną, nes einame mieste ratu – jis prieš laikrodžio rodyklę, o aš palei, ir susitinkame vieną kartą ties antra valanda, o antrą ties aštunta, ir aš galvoju, ar ir jis mane pastebi, kaip ir aš jį? Matai, kiek jau čia teksto traukos kriterijų susispietė?

Labai smagi pirmoji novelė “Artimieji iškeliauja”, o labiausiai įstrigusios – “Mano motinos akys” ir “Žuvis” – pastaroji, sakyčiau, man stipriausia iš visų, o “Motinos akyse”  labai pagavo nuotaika – labai patiko. “Gaisrą” galima paskaityti čia. Bet pagal šitą novelę negalim spręsti apie visą knygą, nes novelės gan skirtingos.

Skaitant dar vis į galvą lindo lyginimas su A.Matulevičiūtės “Ilgesio kojomis” – nes irgi pirmoji knyga, nes irgi novelių, nes irgi emigracinė. Tai galėčiau pasakyti, kad su Sandros novelėmis radau daugiau sąlyčio taškų, gal man pats stilius priimtinesnis, tik dabar pagalvojau, kad “Gaisro” novelėse man tiek daug Lietuvos, gal labiau norėtųsi daugiau mums mažiau pažįstamo nelietuviško pasaulio ir autorės potyrių iš to nelietuviško pasaulio, kuris visiškai ne toks neviltingas ir liūdinantis, kaip čia. Nes, man atrodo, būtent dėl to neviltingumo ir liūdesio mes tos lietuviškos lietuvių literatūros ir neskaitom, ane? Todėl man kažkaip sukasi galvoj perfrazuotas Kestuolių teatro spektaklioi pavadinimas: “Škac, lietuviškas liūdesy, visados škac”.

Summa summarum – labai laukiu Sandros naujo romano, ir jeigu tik Sandra rašys, tai aš būtinai skaitysiu su lietuviško šedevro viltimi.