M.Atwood paslapčių klodai

“In Paradise there are no stories, because there are no journeys. It’s loss and regret and misery and yearning that drive the story forward, along its twisted road.”

M.Atwood (The Blind Assassin)

 

M.Atwood laiko "Aklojo žudiko" egzempliorių

Vienas mano literatūrinių pažadų 2011iesiems buvo perskaityti nors vieną M.Atwood knygą.

Šitą savo pažadą jau įvykdžiau: pirmiausia perskaičiau “Handmaids tale” (būtinai būtinai perskaitykite), o prieš porą dienų baigiau ir M.Atwood knygą “Aklasis žudikas”, kuri yra išleista ir liteuviškai (Alma Littera, 2003).

Knyga 2001aisiais gavo Bookerio premiją, vėliau ir Hammett premiją, nominuota Orange Premijai ir t.t.

Kadangi  “Handmaids Tale” mane siaubingai sukrėtė ir aš iki šiol apie tą knygą vis galvoju, tai gal reikėjo man šiek tiek palaukti su tuo “Akluoju žudiku”, nes vos tik pradėjusi skaityti pradėjau ieškoti kažko panašaus į tai, kas sudėta į “Handmaids Tale”.

Na, to paties neatradau. O radau supratimą, jog M.Atwood yra talentinga ir įvairiapusiška rašytoja, sugebanti rašyti skirtingas knygas, kurios skiriasi tiek stilistika, tiek struktūra.

Bet tuo pačiu abiejose knygose buvo bendrumų, pavyzdžiui mokslinės fantastikos intarpai, be galo rišli, stipri ir labai lengvai skaitoma kalba.

“Aklasis žudikas” yra turtinga ir daugiaskluoksnė istorija (struktūriniu požiūriu daug sudetingesnė nei “Handmaids Tale”) apie dviejų seserų -Iris ir Laura- gyvenimą.

Knyga yra tarsi rusiška matrioška: kiekvienoje istorijoje slypi dar viena, po to-dar viena. Galima sakyti, jog knygoje yra keturi siužetiniai sluoksniai.

Pirmasis sluoksnis- sesuo Iris pasakoja apie savo dabartį, kai ji yra jau sena vieniša moteris, žvelgianti atgal, ne tik todėl, kad tos ateities ne tiek jau daug ir liko, bet ir todėl, kad jaučia tam tikrus sąžinės priekaištus dėl jaunystėje padarytų  ar nepadarytų dalykų. Jau pirmajame knygos sakinyje skaitytojui pasakoma, kad praėjus dešimčiai dienų nuo karo pabaigos jos sesuo Laura nusižudo nuvažiuodama nuo skardžio. Tad Iris senatvėje pagaliau pasiryžta papasakoti ilgai slėptą teisybę.

Antrasis sluoksnis- Iris pasakoja apie savo ir sesers vaikystę, jaunystę. Apie jų šeimą, mokytojus, įsimylėjimą. Ir svarbiausia apie jų abiejų santykius, apie jų seseriškąją dinamiką.

Trečiasisi sluoksnis- sesers Lauros-žymios rašytojos-  parašytos knygos “Aklasis žudikas” skyriai, aprašantys dviejų įsimylėjėlių slaptus, erotinius susitikimus.

 

M.Atwood rašo "Handmaids Tale". 1984 metai. Berlynas

O ketvirtajame sluoksnyje- pagrindinis veikėjas vyras iš Lauros knygos “Aklasis žudikas” savo meilužei pasakoja fantasy ir mokslinės fantastikos pilnas baisias istorijas apie gyvenimą ir baisias tradicijas išgalvotama Sakiel-Norn mieste. Tas istorijas pasakodami įsimylėjėliai tarsi bėga nuo realaus pasaulio, kuris yra atgrasus, purvinas ir jiems abiems dėl skirtingų priežaščių pavojingas.

Atrodytų, jog suvaldyti visus šitus sluoksnius ir prasmingai juos surišti būtų sunku, bet M.Atwood tai, atrodo, daro be jokių ypatingų pastangų, lengvai sudėliodama visas trūkstamas daleles.

Su laiku visos tos istorijos priartėja viena prie kitos, sustiprindamos pasakojimą ir galiausiai kulminuojančios į tą teisybę, kurią ir norėjo papasakoti Iris.

M.Atwood naudojasi dideliu literatūrinių kūrybinių priemonių arsenalu. Laikas jos knygoje nėra linijinis, ji pasakoja istoriją per prisiminimų aprašimus, per fiktyvias istorijas. Ji staigiai stumdo skaitytoja tarp dabarties ir praeities, ir visa tai padeda jai sukurti sodrų ir sudėtingą romaną, kuris yra ir šeimos kronika, ir detektyvas, ir mokslinė fantastika, ir dienoraštinis pasakojimas su dokumentiniais intarpais, ir istorinis romanas apie vieną Kanados laikmečių.

Pradžioje skaičiau ramiai, neskubėdama, o pabaigoje tai jau strimgalviais, nes taip baisingai knietėjo sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko su įdomiąja seserimi Laura.

Ir M.Atwood man, skaitytojai, atskleidžia tamsias šeimos paslaptis ir slaptas dramas. Bet ne per kažkokius pletkus ar banalias užuominas.

M.Atwood veda skaitytoją per geros literatūros puslapius, per gerai sukonstruotą istoriją ir per gražią kalbą. O pačioje pabaigoje įduoda paskutines mažas trūkstamas užuominas apie seserų paslaptis – nepaslaptis.

Nors kolkas esu skaičiusi tik dvi jos knygas, man jau velnioniškai aišku, kodėl apie M.Atwood kaip rašytoją jau yra parašyta krūva knygų. Kodėl jos kalba analizuojama moksliniuose straipsniuose, ir kodėl ji yra tokia populiari rašytoja ne tik Kanadoje.

Ir dar džiaugiuosi, kad ji tokia produktyvi rašytoja, ji yra parašiusi daug knygų, tai man nereikės jausti atwoodiškos abstinencijos. Lentynoje jau laukia “Oryx och Crake”  (“Oriksė ir Griežlys”, Alma Littera, 2004) ir “Cat’s Eye”.

K.Ž.G