Jau nuo Nobelio premijos įteikimo knietėjo paskaityti ką nors, parašyta laureato. Ir kaip tik, kai tikrai nežadėjau nieko imti iš bibliotekos, po ranka pasitaikė “Tetulė Chulija ir rašeiva”. Čiupau skaityt, o paskui jau guodžiausi Giedrei, kad kankinuosi su knyga, net gavau leidimą atidėti į šalį, bet užsispyriau, perskaičiau iki galo.

Knygos struktūra man priminė Cortazar “Žaidžiame klases” – vienas skyrius apie Maritą, jo meilės istoriją ir rašeivą Pedrą Kamačą (kažkodėl vis laukiau, kad tetulė Chulija susikukuos su rašeiva (iš kur čia man taip susišvietė?)), kitas – atskira rašeivos sukurta istorija (reikia perskaityti keletą skyrių, kad susivoktum, kas toj knygoj ten darosi). Tai va, Marito skyrius, išskyrus, kai buvo rašoma apie rašeivą, man beveik reikėjo prisiversti skaityti, nes buvo visai neįdomu, nuobodu ir visai niekuo manęs netraukė, o štai atskiri pasakojimai – radijo spektaklių scenarijai – buvo tokie skaniai pietų amerikietiški, įdomūs, crazy. Ir beskaitant tos dalys susikeitė vietomis – Marito ir Chulijos nuotykius sakityti darėsi vis įdomiau, o muilo operas – vis sudėtingiau, nes jų kūrėjui pradėjo važiuoti stogas, jis pradėjo maišyti personažus, prikelti juos iš numirusių, pasidarė tikra vardų maišalynė, kuri dažną pietų amerikos rašytojo knygos skaitytoją mirtinai nuvargina, nebegalėjau atsirinkt galų ir tai ėmė erzinti, net ėmiau peršokinėt “klases” – vieną skyrių praleidau, kad sužinočiau, kaip baigėsi įsimylėjeliams, ir tik paskui grįžau paskaityt.

Iš tikrųjų manęs nesužavėjo nė vienas tikras knygos veikėjas. Man nebuvo įdomu skaityti apie tai, kaip įsimylėjeliai geria kavą, eina į kiną, slaptosi ir bučiuojasi pakampėmis nuo pirmo iki beveik paskutinio knygos puslapio, ar apie tai, kaip Maritas pasakoja savo meilės nuotykius savo draugams ir pusseserei. Nežinau, gal aš per mažai įsijaučiau į situaciją, juk vis dėlto ta meilė buvo labai jau neįprasta (Chulija 14 m. vyresnė už Maritą)? Vienintelis man įstrigęs veikėjas buvo rašeivos Pedro Kamačo išgalvotas pašėlęs kunigas donas Seferinas Uanka Leiva labai savotiškai gyvenimiškai interpretavęs katalikų bažnyčios tiesas. Dėl tų intarpinių apsakymų negaliu nurašyti Llosos kaip man nepatikusio rašytojo. Tačiau kad ir kaip stengiausi, vis tiek neradau knygoje to lobio, kuris žavi daugelį skaitytojų, ir jei, kaip sakoma, tai yra pati populiariausia rašytojo knyga, tai aš jau nebežiinau, ar man verta kitas knygas bandyti skaityti. Nors, žinoma, tos galimybės neatmetu, tačiau kitą knygą skaitysiu tikrai negreitai.

Paklausiau BBC World Book Club interviu su Mario Vergas Llosa, kur jis pasakoja apie tai, kiek autobiografinė yra ši knyga (“most novels are autobiographical”, “my first marriage was a kind of soap opera” & “novel is to tell lifes not truths”) ir atsako į visokiausius klausimus –  klausyti interviu man buvo įdomiau nei skaityti knygą. Kiek pasiknaisiojau internete, tai daugeliui ta knyga labai patiko, dėl to jaučiuosi kaip kažką pametus (arba kažko nesuradus).

Daugiau nuotraukų iš gražuolio Mario Vergas Llosa gyvenimo čia.

|tik 3/5|