Kurią lietuvišką knygą norėtumėt būti parašę Jūs?

Aš tai labai būčiau norėjusi parašyti “Silva rerum” tiek pirmą, tiek antrą dalį. Nes iš mano varpinės žiūrint tai šitos knygos gerokai užpildo tam tikras skyles lietuvių literatūroj.

Aš per lietuvių literatūros pamokas visada skųsdavausi, kai skaitėm apie kaimo realijas. Negalėjau pajusti jokios identifikacijos su kaimo gyvenimu. Aš net karvės nesu gyvenime palietusi.

Mano “kaimiška” patirtis apsiribojo braškių ir serbentų rinkimu kolektyviniame sode. Ir niekas iš mano senelių kaime negyveno, todėl mano patirtyje – didžiulės kaimiško gyvenimo spragos. Būtent todėl, man visada daug įdomiau skaityti apie gyvenimą mieste, todėl neatsiplėšiu nuo K.Sabaliauskaitės gyvenimo Vilniuje aprašymų.

Mano akimis žiūrint – K.Sabaliauskaitė sugebėjo įlieti į mūsiškę literatūrą naujumo, bent jau man tai gana nauja ir šviežia skaityti tokį tekstą lietuviškai.

Kitas dalykas, kuo man labai imponuoja “Silva rerum” yra K.Sabaliauskaitės kalba – tie ilgi sakiniai, savyje talpinantys daug gražaus pasakojimo, tarsi galinga srove nešantys per žmonių istoriją, dosniai dovanojantys milijonus tuometinio gyvenimo detalių, sklandžiai be jokių užsikirtimų keliantys skaitytoją per fabulą. Skaitai, o nuo kalbos pilnumo ir detalių gausumo sukasi galva.

O ir romano struktūrai priekaištų iš manęs nesulauksit. K.Sabaliauskaitė labai protingai išdėliojo pasakojimo akcentus, istorijos porcijas  suraikė tikrai gražiai ir apgalvotai.

Tos jų istorijos gražiai persipina, papildo viena kitą ir tokiu būdu sukuria įvairiaspalvį knygos audinį, tarsi didžiulį barokinį gobeleną, kurį galima apžiūrėti iš arti, visai prikišus nosį ir studijuoti jame mažiausias detales, pavienių žmonių gyvenimo aprašymus. Galima atsitraukti keletą žingsnių ir pamatyti, kaip tos detalės iš pavienių žmonių tampa giminės istorija. O paėjus dar keltą žingsnių atgal galima pamatyti ir visa vaizduojamą paveikslą – savotišką metaperspektyvą – Vilnius-Lietuva-pasaulis.

Dar vienas dalykas, už kurį labai noriu pagirti K.Sabaliauskaitę ir jos knygą, tai yra veikėjų sudėtingumas. Nei vienas jų (na nebent mažoji Teofilė, bet įtariu, jog ji palikta ateinančiai knygai) nėra paprastas, vienasluoksnis, arba geras, arba blogas. Visi su nuodemėm, visi su praeitim, visi su savo žmogiškais instinktais, nė vienas nestatomas ant pjedestalų, nėra aiškių antagonistų, nes nelaimės ateina tiek nuo švedų, tiek nuo rusų, tiek nuo kaimynų, su kuriais labinaisi susitikęs, tiek iš savęs paties.  Žodžiu, visi esam prisidirbę, nė vienas nesame nors-ant-žaizdos-dėk geruolis.

Labai ryšku tai, kad autorė daug laiko praleido ieškodama istorinės medžiagos – knygoje yra daugybė detalių, kurių gausa sukuria sodrų, pilnakraujį pasakojimą apie 1707-1710 metus. Knygoje pilna senų žodžių ir išsireiškimų, kurie suteikia pasakojimui dar daugiau autentiškumo.

Perskaičiusi Norvaišų giminės istorijos tęsinį, užsigalvojau apie dabar taip dažnai vyraujantį požiūrį, jog “viskas priklauso nuo tavęs paties”, “neprarask optimizmo, ir viskas bus gerai”, “the power of positive thinking”. Pabandytų kas tokias klišes pasakyti Uršulei iš Norvaišų Birontienei maro metu peržiegiančiai per tiesiog gatvėje mirusius žmones. Arba badaujančiai Onai Kotrynai, kurią kartu su maža dukra atokiame dvare paliko vyras ir kur ji yra priversta daryti tokius dalykus, apie kuriuos nėra nė sapnavusi.

Kad ir kaip norėtume įsivaizduoti, jog visiškai galime patys apspręsti savo gyvenimus, labai tikėtina, jog yra taip, kaip K.Sabaliauskaitė rašo “Silva rerum II” paskutiniame sakinyje – jog galbūt esame “kiekvienas švelniai nukreipiamas nematomos likimo rankos…”

Būčiau profesionali kritikė, tai dėl profesionalumo reikėtų parašyti ir ką nors neigiamo apie knygą, reikėtų atrasti kokią silpnesnę vietą, besti pirštu į kokią neišvystytą liniją, bet to tikrai šiandien negaliu padaryti. Nes laukiau “Silva rerum II” baisingai, stačia galva  nėriau į ją ir mėgavausi mėgavausi.

Nebuvo laiko ieškoti kažkokių ten kabliukų, priekabių ir pan. Visiškai pasidaviau teksto srovei, pasakojimo gūsiui ir skridau per aštuonioliktojo amžiaus Lietuvos istoriją taip, kaip dar niekada nesu skridusi per jokią kitą lietuvišką knygą.

K.Ž.G.