Ką daryti, kai knygos anotacija yra tokia?

“We don’t want to tell you what happens in this book. It is a truly special story and we don’t want to spoil it. Nevertheless, you need to know enough to buy it, so we will just say this: This is the story of two women. Their lives collide one fateful day, and one of them has to make a terrible choice  we hope you never have to face. Two years later, they meet again – the story starts here.

Once you have read it, you’ll want to tell your friends about it, when you do, please don’t tell them what happens. The magic is in how the story unfolds.”

Tai kaip man dabar parašyti apie tai, ką perskaičiau? Gal tiesiog palikti va taip, su oficialia anotacija? Turėčiau pripažinti, kad ji nerealiai sukurpta, praktiškai nepaliekanti skaitytojui pasirinkimo neskaityti, ane (panašiai būna su Giedrės postais – kartais jie būna geresni nei pati knyga)? Bet rašyti tokias anotacijas rizikinga, nes tada iš knygos tikiesi stebuklo, o per dideli lūkesčiai, na, kaip čia pasakius, gali pagadinti reikalą. Man taip atsitiko su Gabijos Grušaitės knyga ir su šita taip pat.

Maždaug iki knygos vidurio tai ištiesų buvo labai įdomi knyga, iš tų, kurias tampausi su savim, net ir žinodama, kad neturėsiu galimybės paskaityti, bet kažkaip man pasirodė, kad knygos kulminacija įvyko per anksti ir leidimasis nuo kalno buvo per ilgas, dėl to lyg ir darėsi nebe taip įdomu, nuobodoka. Bet šiaip, jei ne ta labai gera reikalą pagadinanti anotacija, knyga (bent jau pusė jos) iš tikro gana nebloga.

Trumpai užsiminsiu, kad knygoje pasakojama apie pabėgelius, šiuo atveju, jaunutę pabėgelę iš Nigerijos – Bitelę (Little Bee). Little Bee DK išeina iš pabėgelių centro, kurį realiai reikėtų vadinti kalėjimu, ir keliauja pas vienintelius Anglijoje pažįstamus žmones – Sarah ir Andrew, su kuriais buvo susitikusi savo gimtojoje šalyje. Va, kokiomis aplinkybėmis susitiko, tai jau ir nepasakosiu. Visa istorija pasakojama dviejų žmonių balsu – Sarah ir Bitelės – vienas skyrius vienai, kitas skyrius kitai. Knygoje pasakojimas iš pradžių laiku keliauja iš dabarties į praeitį, o paskui iš dabarties į ateitį. Knygos veikėjų charakteriai stiprūs ir išvystyti, žmogiški, jei vienoje situacijoje pasireiškia heroiškai, tai dar nereiškia, kad ir visada tokie ir yra savo gyvenime, tik vienoje vietoje antroje knygos pusėje mane nustebino Sarah’os tokia nemotiniška rizika.

Mums tikriausia knyga artima tuo, kad dar atsimename, kaip norėjome laisvės ir ką reiškia būti iš trečiojo pasaulio. Aišku, pas mus nebuvo taip žiauru, kaip Nigerijoje, bet vis tiek tas jausmas, kuris turėjo sukrėsti skaitančius vakariečius, mums labai pažįstamas (Horror (films) in your country is something you take a dose to remind yourself that you are not suffering from it.). Kartu knyga spinduoliuoja nenumaldomą viltį: Sad words are just another beauty. A sad story means this storyteller is alive. Tai knyga apie vieną žmogų, kuris yra iš tos mums nieko nesakančios milijoninės statistikos.

Knyga buvo Costa Awards Shortlist’e 2008. Amazonėje įvertinta 3.5/5, tiek tikriausiai ir aš duodu, nors knygos pirmai pusei, duočiau tikrai daugiau.

Autorius apie savo knygą:

Pirmas knygos skyrius.

Little Bee yra antroji Chris Cleave knyga. Pirmoji vadinasi Incendiary. Noriu paskaityti ir šitą.

|bzzz|