Šeštadieniniame Dagens Nyheter priede “Boklördag” (Knygų šeštadienis) buvo publikuotas Victor Lindbom straipsnis apie Virginia Woolf , kuriame bandyta atsakyti, kodėl jos kūryba net ir šiandien yra populiari.

Kadangi šiandien sueina lygiai 70 metų nuo Virginia Woolf mirties ir kadangi aš esu tikra geraširdė, tai nusprendžiau aš beveik visą tą straipsnį išversti į lietuvių kalbą ir pasidalinti juo su mano drauge K.Ž.L ir tais, kurie skaito mūsų blogą.

Straipsnį išverčiau beveik visą, praleidau tik gal kokią pastraipėlę. Ir nežiūrėkit į vertimo kokybę- verčiau paskubomis, dalį straipsnio verčiau, kai mano trupinukas miegojo po pietų, o kitą dalį- kai kepiau kiaušinienę.

***

 

Pirmadienį sueina 70 metų nup rašytojos Virginia Woolf mirties. Bet šiandien ji aktualesnė nei kada nors anksčiau.

 

1941ųjų metų kovo 28ą dieną Virginia Woolf užsivelka savo paltą, į kišenes prisideda akmenų ir įbrenda į Ouse upę.  Ji bandė nusižudyti keletą kartų prieš tai, bet šįkart jai tai pavyksta ,ir ji padeda  tašką vienoje didžiausių ir novatoriškiausių pasaulio literatūros rašytojiškoje kūryboje.

Bet istorija čia nesibaigia. Būtent po mirties Virginia Woolf sulaukia savo didžiojo pripažinimo, jos knygos traukia naujus skaitytojus ir šiandien. Rašytojai, režisieriai ir meninkai dažnai mini ją kaip savo įkvėpėją.

– Ji yra labai šiuolaikiška,  jos knygose  “Savas kambarys” arba “Three Guineas” rašoma apie tai, kaip vyrų interesai yra laikomi prioritetiniais. Ji abejoja, keičia perspektyvą ir problematizuoja,- sako Björn Kohlström, knygos “Virginia Woolf-rašytojos biografija” autorius.

Nustatyti būtent tai, kas apsprendžia Virginia Woolf svarbą yra sunku. kaip rašytoja ji yra nuolat juda, bando naujus romano modelius.

–Fotografijose ji dažnai atrodo atitrūkusi. Ji žiūri į šoną, šypsosi šiek tiek kaip sfinksas. Sunku ją visiškai suvokti. Taip pat yra ir su jos knygomis. Atrodo, jog turi paskui ją bėgti, bet niekada nepaveji.

Virginia Woolf yra perėjimo nuo seno prie naujo asmenybė. Modernistė, kuri tvirtais lojaliais saitais yra susijusi su devynioliktojo amžiaus literatūra, tuo pačiu metu ir konservatyvi ir radikali. Jos proza yra poetiška ir sklandanti, bet tuo pačiu- pilna stiprių įspūdžių.

–Skatyti ją yra iššūkis, sako Björn Kohlström. Jos knygų neįmanoma šiaip sau atsipalaidavus paskaitinėti. Tačiau mainais už tai skaitytojas tampa protingesnis ir įžvalgesnis.

Jam nekeista, jog Virginia Woolf dažnai laikoma pavyzdžiu. Ji yra užkrečianti.

– Woolf parodo, jog yra verta stengtis save išreikšti. Kai buvom jauni ir lankėmės gerame koncerte, galvojom “Aš sukursiu savo grupę”. Žmogus taip gauna postūmį į priekį. Ji yra rašytoja, kuri įkvepia.

Universitetuose V.Woolf užima stiprią poziciją. Literatūros studentai pirmuose kursuose skaito “Švyturio link”, socialinio lytiškumo kursuose diskutuojamas “Savas kambarys”, o ir diplominių darbų apie ją yra daug.

Lisbeth Larsson, literatūros mokslų profesorė Göteborgo universitete, sako, jog Virginia Woolf paveikslas dažnai pastoja kelią į jos tekstus.

–Žmonės pavertė ją sergančia ir mirštančia moterimi, viena iš tų, kurie mirė jauni, nors jai buvo beveik šešiasdešimt metų, kai ji nusižudė. Tai mane labai erzina,-sako Lisbeth Larsson.

Lisbeth Larsson į Virginia Woolf kūrybą žvelgia kaip į “didelį humanistinį projektą”, kurio tikslas-aprašyti realybę ir žmogų.

–Ji (Virginia Woolf) teigia, jog rašytojas turi būti androgeniškas, kad galėtų parodyti įvairius žmogaus aspektus. Kad negalima žmogaus “užrakinti”  vienoje lytyje ar vienoje socialinėje klasėje. Ji rašė, kad žmogus yra kaip vaivorykštė su daugybe spalvų.

“Savame kambaryje” Virginia Woolf kalba apie tai, jog moterys rašytojos turi sudėtingesnes rašymo sąlygas nei vyrai, ir kaip visuomenė jas sistematiškai engia. Tai dažna tema jos romanuose. Knygoje “Orlando” ji savo androgeniškąjį idealą dar labiau užaštrina ir leidžia pagrindiniam herojui Orlando gimti vyru, bet vėliau tapti moterimi, ir Virginia Woolf neduoda tam jokių paaiškinimų.

– Ji simpatiškai parodo gyvenimo sudėtingumą, pasakyčiau. Ji nekuria intrigų, nerašo “stories”, o vietoj to ji per laiko, lyties ar miesto prizmę aprašo žmogų.

Galbūt tai gali paaiškinti tą didžiulį šiandieninį susidomėjimą jos kūryba. Jos tekstus galima skaityti ir interpretuoti skirtingai, ir kaip skaitytojas niekada nesi baigęs Virginia Woolf kūrybos.

– Mes gyvename vis labiau fragmentiškoje visuomenėje, tad jos pasakojimo būdas yra labai adekvatus. Jau tarpukario metais ji perdavė gyvenimo jausmą, kuris pasiekė mus jau daug vėliau.

straipsnio autorius-Victor Lindbom

***

 

K.Ž.G.