Išpažintis

Paskutiniu metu labai dažnai užeina kalba apie tai, kad būna sunku nustoti skaityti knygą, jei ji nepatinka. Kad jautiesi, jog turi ją užbaigti. Jog skaitai iš pareigos. O kartais tiesiog pasiduodi ir užvertęs knygą padedi ją į lentyną.

Įdomu, kokios jėgos mus verčia versti tuos puslapius? Gal čia toks mokyklinis palikimas, kai knygas mokytojos padiktuotame sąraše skaityti būtina? O gal noras “nugalėti” rašytoją ir savo nenorą? Disciplinos siekis? Noras suprasti, ką kiti toje knygoje TOKIO mato?

Kad ir kaip ten būtų, pastebiu, jog daugeliui tarsi palengvėja, kai pasipasakoju, kad viena ar kita labai giriama knyga nepaliko įspūdžio arba kad ją tiesiog atidėjau į šalį.

Todėl čia prisipažįstu, jog pradėjau, bet nebaigiau šitų knygų: (Yra ir daugiau, bet čia pirmos atėjusios į galvą)

B.Pasternakas “Daktaras Žìvago”

K.Hamsun “Badas”

Homero “Odisėja” ( Vajėtus kokia nuobodybė)

O tu ar išdrįsi prisipažinti?

 

K.Ž.G

 

 

40 thoughts on “Išpažintis

  1. Jei mane apima tokia mintis, kad vaje, nebegaliu skaityti, reikia mesti knyga i sali, bet ja visgi perskaitau, tai dazniausiai tik todel, kad megstu gyvenime uzbaigti ka pradejusi. Taciau sutinku, tiesiog norisi pabaigti skaityti iki galo, kad galetum gyvenimo knygu sarase padeti varnele salia pavadinimo. Is kitos puses… Net ir nuobodybe kazka duoda musu asmenybems. Tai nera blogai, jei prisiverciam pabaigti.
    Bet kaip jau ir sakiau, turiu nuodemiu sarase vienintele knyga, kurios niekaip nesugebejau iveikti – Ulysses. (jetus, kaip lietuviskai?!)
    Beje, mes tokios ne vienos 🙂
    http://news.bbc.co.uk/1/hi/entertainment/3810193.stm

  2. Šiaip sutinku su chattyowl, aš irgi mėgėja perskaityt net ir neįdomiausias knygas iki galo, vien todėl, kad mėgstu pabaigti ką esu pradėjusi:) Tą patį liečia ir filmų žiūrėjimas.
    Bet kaip bebūtų turiu dvi knygas savo neužbaigtųjų sąraše:
    “Raitelis be galvos” stora knyga, ir pusė jos nereikalingos blevyzgos;/Skaičiau vaikystėje dar mokyklos laikais, na ir niekaip nesugebėjau jos pabaigti, kad ir kaip ji buvo išgirta.
    “Keliautojo laiku žmona” visai neužkabino, kaip kad kiti gyrė šią knygą. Ir dabar tik trečdalis perskaitytas šios knygos, dulka lentynoje.

    1. Sandra, as “keliautojo laiku zmona” tik is trecio karto perskaiciau 🙂 bet kai perskaiciau, tai patiko. Bet pirmuosius du kartus tai mūčinausi

  3. O man “Raitelis be galvos” labai patiko, pora kartu paauglystej perskaiciau 🙂 Kazi kaip dabar butu 😀

  4. O as stengiuosi must iki galo, nes gan daznai man pabaiga vainikuoja visa knyga, kuri gal buvo nelabai skaitant. tai su ta mintim as ir skaitau, kad “o gal, o gal”, nes jei neperskaitysiu iki galo, tai negalesiu but rami, kad tkrai nepatiko, nuobodu. taip ir kankinuosi…
    viena vasara esu praradus ant “Tamsaus nakties paukscio” Jose Donoso. Tipo neskaiciau kitu, kol nebaigiau, tai reiskia, kad is viso neskaiciau,man iki siol gaila tos savo vasaros, durna galva…

  5. As darau taip. Jei kalba eina apie kokia nors labai apdovanota ir isgirta knyga tada skaityti vercia butent ‘noras suprasti, ką kiti toje knygoje TOKIO mato’. Ir tikrai buna, kad kur nors antroje dalyje ivyksta luzis & praregejimas! Kita vertus, jei tai siaip atsitiktinai paimta knyga, be jokiu titulu, padedu atgal i lentyna be jokio sazines grauzaties!

  6. dažniausiai stengiuosi perskaityti knygą, kad ir kokia ji būtų neįdomi, iki galo. Nors tokių knygų apskritai retai pasitaiko. Tačiau visgi yra tokių, kurias padėjau į šalį net nebaigusi. Tarp jų yra Toros pirmoji dalis, Džiulė ir Džiulija, net Hario Poterio ketvirtoji dalis 😀

  7. Mėgstu pabaigti irgi tikiuosi gerų dalykų pabaigoj, bet kartais neištveriu:
    naujausias numetimas buvo R. Gary “Toliau jūsų bilietas negalioja”. O vis pastebiu, kad ne vieno tai mėgstamiausia knyga. Tiesiog negalėjau jos skaityti, nors man labai patiko jo “Aušros pažadas” ir “Gyvenimas dar prieš akis”.
    Niekad neįveikiau Vaižganto “Pragiedrulių” ir net nebandžiau.
    J. Ivanauskaitės “Sapnų nublokšti”.
    Neužteko laiko J. Joyce’o “Ulisui”. Kai jo turėsiu, nežinau, ar kils mintis tęsti.
    Mečiau J. Picoult “Dešimtąjį ratą”. Prieš tai buvau kaip tik perskaičiusi kitą jos knygą (net pavadinimo nepamenu) ir iškart radau tiesiog per daug paralelių. Man nepatinka schemos. Todėl jokios kitos irgi neskaitysiu (ar tai būtų giriamasis “Mano sesers globėjas” man nesvarbu).

  8. Pievu neseniai padėtos amžinam atilsiui knygos: Brontės “Džeinė Eir”, Salman Rushdie “Paskutinis Mauro atodūsis” ir Javier Marias “Tokia blyški širdis”. Skirtingos, sakysite. Bet visose naratyvo rėmelis tesiekia buitinius, regis, žmonių santykius. Ir skaitant toks jausmas buvo, lyg klausytum su stiline prie ausies, ką kaimynai kalbas. Fi.

  9. Oi, tai mano “Skolų lentyna” didžiausia jaučiu iš čia- aš be jokios sąžinės numetu knygą…O joje… Strindbergas, Bellow, Laknesas, Pamuk, Swifto Guliveris, Kunčino sūrių naktis, Šveikas, Tėvas Braunas, Kingo It – ir čia ne po 20 psl. o maždaug visos i antrą knygos pusę, kai jau TIKRAI trūkdavo kantrybė, kartais sumaišydavo kitos knygos – pvz. Vargdienius skaičiau du metus, nors pati knyga super, bet kaip tik studijuojant teko daug privalomos literatūros, tai jau savo malonumui užmesdavau ir pamiršdavau Hugo.
    Dar tame sąraše užmestų yra Hugo Besijuokiantis žmogus, Irvingo Našlė, kas čia dar… ai dar Akordiono nusikaltimai kažkodėl numečiau. Kažkurios Marquezo nepabaigiau (nes išvažiavau gimdyti 😀 :D), bet neatsimenu kokios, nes man jos visos panašios, apie karą-marą-meilę buvo 😀 kol kas neatrinkau kuri ten buvo 😀
    Daugiau neatsimenu, bet manau tikrai yra, čia tik tos, kurios mano lentynoje, o kur dar iš bibliotekų, šitų vargšių net neatsimenu 😦

    1. ojetus kaip as su Strindbergo “Raudonuoju kambariu” kankinausi… O butinai reikejo perskaityti, nes laikiau literaruros egzamina Svedijoj, i kuri, savaime aisku, iejo Strindbergas… Tai gerai, kad jo Fröken Julie man velnioniskai patiko. Kitaip Strindbergas butu gaves didziuli minusa 🙂

  10. Ai, dar apie prisivertimą, tai pritariu, kad dažnai prisivertus knyga tikrai atsiskleidžia, iš tokių dabar staigiai atsimenu keiktą prakeiktą ir į antrą galą knygos staiga “pražydusią” Merdok Jūra jura. Radzevičiaus vieškeliai irgi abi dalys vietomis nelengvai skaitėsi – norėjosi mesti, bet kažkas kabino ir iki šiol širdy šiltas atsiminimas. Man prisiversti tenka visas tas “klasikas; Džeinė Eir, Dreizeris, Brontė – man jos šiek tiek “sausokos” gal, net nežinau, nekabina labai, bet ir nieko blogo jose.
    Tiesa Dar Servantesą esu numetusi antrą knygą – tiesiog neištvėriau aš jos.
    Aaaa – Šiuklyno žmones numečiau – irgi neištvėriau.
    Nors esu prisivertusi iki paskutinio lapo perskaityti šitas, bet kol kas jų nesupratau ir galėjau užmesti negaišdama: Žaidžiame klases, Fitzgeraldas, Ditės vaikas, Senis ir jūra, Avilys (atrodo taip vadinosi).
    Va kiek prisipažinau 😀

  11. bet kaip skirtingai su tom knygom buna, as Dzeine Eyre skaitau kai valgau arba kai geriu arbata. Atsiverciu bet kur (isskyrus pirmuosius baisius skyrius) ir skaitau… Kaip koki zurnala 🙂

    Servantesa irgi meciau i sona. 🙂

    1. Man Servanteso trumpintos versijos užteko. Netrumpinto net pirmo tomo neprisiversčiau. Nepatinka man Don Kichotas ir jo absurdiški nuotykiai. Nors kai kam jis labai patinka.

      1. Oj, pabėgo žodis 😀 Man Servanteso trumpintos versijos užteko. Netrumpinto net pirmo tomo neprisiversčiau perskaityti.

  12. nezinau, man visos knygos atrodo saldainiukai lyginant su Vaizganto Pragiedruliais. pabaigiau ja, gal 2 vasaros menesius kankinausi, bet iveikiau grynai is sportinio intereso. kitas klausimas, ka as ten supratau…
    tiesa, kazkada ankstyvoj paauglystej nepavyko Defo Robinzono Kruzo [alauzt, bet manau dabar iveikciau.

  13. “Uliso” ir aš buvau neįveikus ir net manius, kad jau niekada…Bet būtent šiom dienom paėmiau jį ir kaifuoju. Pasirodo, paslaptis labai paprasta – reikia neskaityti Brazaičio ir Repečkos komentarų. Ar čia noramlu 53 komentarai viename skyriuje?
    Man neįveikiama “Da Vinčio kodas” (tik 1,5 lapo), “Sielonešė” (tik 3 lapai).

  14. Siguca, parasei priezasti, del ko iki siol Ulisas laukia lentynoje. Kazkaip jauciuosi toms isnasoms nepasiruosus. pasirodo, reikia nekreipti i jas demesio. bet tada baisu, kad nesuprasiu ten nieko, tik skaitysiu zodzius ir tiek.

  15. KnyguziurkeL, gi ne vieną knygą esam sukrimtusios – kažką suprasim 🙂 Manau, kad iki galo tą knygą suprato tik pats autorius, o visi kiti prie jos vargo, net ir žinovai 😉 nesam ir airės, kad privalėtumėm suprasti visas tas aliuzijas į jų sukilimus, herojus ir pan. Aš mėgaujuosi tuo, kaip keičiasi pasakojimas nuo pasakotojo kalbos į sąmonės srautą ir atgal, asociacijom… kai ką išnašose pasitikrinu. Jeigu Džoisas nenorėjo, kad man lengvai skaitytųsi, tai tenepyksta, jei ne į viską gilinuos 😉 Pirmas skyrius iš tiesų nekabina, bet paskui viskas gerėja. Tikrai 🙂

    1. Skaiciau gal trecdali. gerai parasyta, bet nieko man tokio YPATINGO nepasirode. Apskritai, as klasikai dideles pagarbos ir meiles nejauciu. Klasika yra kokybe, bet man tai kazkaip nereiskia, jog labai idomu ir labai jaudinama.

      Gal kada nors ir paimsiu vel, nors esu paziurejusi ir filma, bet net ir filmas ar pati istorija man didelio ispudzio nepadare.
      Kad knyga man butu geresne nei gera, turi joje buti daugiau postmoderno, kazko daugiau novatorisko nei siaip gera klasikine istorija

        1. Yra ir isimciu, aisku. Pavyzdziui ta pati Austen.
          Pavyzdziui rusu klasikai man sirdies neuzkabino. (Issyrus “Meistra ir Margarita”, “Lolita”).

          As labai atsimenu, kaip per literaturos pamoka mes skaiteme T.Williams “Jausmu tramvaju”. Kaip tik tada mokemes 20 amziaus antros puses literaturos, ir man tarsi nusvitimas atejo: “Va TOKIA literatura man patinka, Va SITOS knygos man tiesiai i sirdi eina”

  16. Supratau – man rusų klasika – tai kažkas tokio – kartais ir iki nušvitimo netoli 😀 Kažkaip man ji suvokiama iki skausmo, visgi matyt ta persipinusi istorija genuose kažkaip pas mane užkoduota, nes va man “užsenietiška” literatūra neretai tolima, nepagaunu gilumos dažnai.

  17. o Joyce’as tikrai norėjo, kad lengvai nesiskaitytų 😀
    labai mažai turiu neperskaitytų, kažkaip labai priekabiai renkuos, ką pradėt, dėl to nusivylimų retai būna. O kartais norėjau perskaityti tai, dėlko visi miršta, taip numestas į šoną buvo Da Vinčio kodas, Coelho knygos…

  18. beje, Lolitos neprisikirčiau rusų klasikams 🙂 Juk jis kad ir Nabokovas, gyveno Amerikoj…angliškai rašė 🙂

  19. Taip. “Lolita” rase angliskai, bet pirmasias knygas rase rusiskai. Visur raso “russian-american”.

    va ir as galvoju, jei kada nors pabaigciau ta savo rasoma knyga ir jei kas nors ja (Sic!) isliestu, tai butu idomu, kaip reiketu save kategorizuoti… Lietuve? Svede? Ar ir ta ir ta? 🙂 (siandien neparasiau ne vieno sakinio… todel baigiu cia svajoti ir einu tvarkytis virtuves). realybe kviecia, taip sakant

  20. hmm, o kai nobeli laimes, tai prasyciau ivardinti svedijoje gyvenanti lietuve, svedai jau ir taip turi nobeliu visokiu

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s