Tetulė Chulija ir rašeiva

Jau nuo Nobelio premijos įteikimo knietėjo paskaityti ką nors, parašyta laureato. Ir kaip tik, kai tikrai nežadėjau nieko imti iš bibliotekos, po ranka pasitaikė “Tetulė Chulija ir rašeiva”. Čiupau skaityt, o paskui jau guodžiausi Giedrei, kad kankinuosi su knyga, net gavau leidimą atidėti į šalį, bet užsispyriau, perskaičiau iki galo.

Knygos struktūra man priminė Cortazar “Žaidžiame klases” – vienas skyrius apie Maritą, jo meilės istoriją ir rašeivą Pedrą Kamačą (kažkodėl vis laukiau, kad tetulė Chulija susikukuos su rašeiva (iš kur čia man taip susišvietė?)), kitas – atskira rašeivos sukurta istorija (reikia perskaityti keletą skyrių, kad susivoktum, kas toj knygoj ten darosi). Tai va, Marito skyrius, išskyrus, kai buvo rašoma apie rašeivą, man beveik reikėjo prisiversti skaityti, nes buvo visai neįdomu, nuobodu ir visai niekuo manęs netraukė, o štai atskiri pasakojimai – radijo spektaklių scenarijai – buvo tokie skaniai pietų amerikietiški, įdomūs, crazy. Ir beskaitant tos dalys susikeitė vietomis – Marito ir Chulijos nuotykius sakityti darėsi vis įdomiau, o muilo operas – vis sudėtingiau, nes jų kūrėjui pradėjo važiuoti stogas, jis pradėjo maišyti personažus, prikelti juos iš numirusių, pasidarė tikra vardų maišalynė, kuri dažną pietų amerikos rašytojo knygos skaitytoją mirtinai nuvargina, nebegalėjau atsirinkt galų ir tai ėmė erzinti, net ėmiau peršokinėt “klases” – vieną skyrių praleidau, kad sužinočiau, kaip baigėsi įsimylėjeliams, ir tik paskui grįžau paskaityt.

Iš tikrųjų manęs nesužavėjo nė vienas tikras knygos veikėjas. Man nebuvo įdomu skaityti apie tai, kaip įsimylėjeliai geria kavą, eina į kiną, slaptosi ir bučiuojasi pakampėmis nuo pirmo iki beveik paskutinio knygos puslapio, ar apie tai, kaip Maritas pasakoja savo meilės nuotykius savo draugams ir pusseserei. Nežinau, gal aš per mažai įsijaučiau į situaciją, juk vis dėlto ta meilė buvo labai jau neįprasta (Chulija 14 m. vyresnė už Maritą)? Vienintelis man įstrigęs veikėjas buvo rašeivos Pedro Kamačo išgalvotas pašėlęs kunigas donas Seferinas Uanka Leiva labai savotiškai gyvenimiškai interpretavęs katalikų bažnyčios tiesas. Dėl tų intarpinių apsakymų negaliu nurašyti Llosos kaip man nepatikusio rašytojo. Tačiau kad ir kaip stengiausi, vis tiek neradau knygoje to lobio, kuris žavi daugelį skaitytojų, ir jei, kaip sakoma, tai yra pati populiariausia rašytojo knyga, tai aš jau nebežiinau, ar man verta kitas knygas bandyti skaityti. Nors, žinoma, tos galimybės neatmetu, tačiau kitą knygą skaitysiu tikrai negreitai.

Paklausiau BBC World Book Club interviu su Mario Vergas Llosa, kur jis pasakoja apie tai, kiek autobiografinė yra ši knyga (“most novels are autobiographical”, “my first marriage was a kind of soap opera” & “novel is to tell lifes not truths”) ir atsako į visokiausius klausimus –  klausyti interviu man buvo įdomiau nei skaityti knygą. Kiek pasiknaisiojau internete, tai daugeliui ta knyga labai patiko, dėl to jaučiuosi kaip kažką pametus (arba kažko nesuradus).

Mario Vergas Llosa

Daugiau nuotraukų iš gražuolio Mario Vergas Llosa gyvenimo čia.

|tik 3/5|

10 thoughts on “Tetulė Chulija ir rašeiva

    1. Suprantu tave, Aiste, labai gerai, nes taip pat jauciausi pati. Dziaugiuosi, kad ne viena esu sitam fronte 🙂 Labai stiprus tas spaudimas- ooo, NObelio laureatas, kaip cia gali nepatikti, gal as nesupratau kazko, kas akivaizdu. Jausmas panasiai, kaip su naujais karaliaus drabuziais 😉

  1. 3 reiskia vidutine. ***** Matai? 🙂 Na, kadangi Teodoros L knygai daviau **, tai sitai turejau duoti tris, nes tikrai daug geresne knyga. Tiesiog neatitiko lukesciu

  2. Pievu nebando ginti, tik knieti paburbėti, kad ne visi tekstai turi klusniai pasakoti, siekdami tiesiogiai paveikti, kai kurie, pvz., šiuo atveju, greičiau siekia skatinti kurti savus tekstus, tokiu būdu įtraukiant savas patirtis ir modeliuojant ankstesnes skaitymo patirtis, kaip ir Cortazaro – juk skaitant iš eilės, susikuriam banalią meilės istoriją, prikimštą išorinio pasaulio, o skaitydami pagal nurodytą modelį – “kas geriau – kava ar matė – amžinas konfliktas”. Galbūt KŽ nenusiteikusi TIESIOG žaisti tekstais?

  3. Ir as esu skaiciusi Nobelio laureatus, kurie nepaliko ypatingo ispudzio: Jelinek, Coetzee.

    O yra tokiu, kuriuos tesiog myliu- Marquez, Camus.

    Taip, Nobelio premija signalizuoja rasytojiska kokybe (nors gali pasitaikyti ir pavieniu prastu knygu), bet tai nera garantija, kad MAN tai bus gera knyga. Pavyzdziui, Coetzee “Disgrace” man buvo tu metu pati nuobodziausia skaityta knyga.

    Ir man labai smagu, kad daugelis isdrista pasakyti “nepatiko” arba “ne man”, nors rasytojas ir gauna Nobelio premija. Kai pagalvoji, kad Nobelio premija skiria 18 akademijos nariu, kuriu vyriausia yra gimusi 1918, kai akademijos nariai yra arba rasytojai arba profesoriai, tai suprantiama, kad negali ju skonis visada sutapti su manuoju.

    Zodziu, Nobelio premija- ne sventoji karve 🙂

    Beje, net ir tarp tu laureatu yra ne paciu stipriausiu rasytoju (svedai labai gedinasi, jog neproporcingai daug svedu yra gave Nobelio literaturos premija 😉 )

    1. Pasirašau po kiekvienu žodžiu, o į nepatikusių – nesuprastų, o dar daugiau į patikusių knygų tik į antrą trečdalį pabaigos sąrašą įrašyčiau dar kelis būtent iš Nobelio “brolijos” tarpo 😀

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s