Šiandien

  • prisiminiau, kas yra deficitas, kai Baltų lankų sandėlyje pardavėjas man pasakė, kad tikriausiai ieškau Silvos Rerum II. Oi, sakau, nepataikėt, aš jau perskaičiau (tikriausiai atrodau be ypatingų ženklų, kad taip taikė). Na, bet malonus pardavėjas papasakojo, kad visi dabar baisiai ieško knygos (žiurkės net meilą gavo su prašymu paskolinti su užstatu), o jos tiesiog nėra, nes tiražas tebuvo tik (tik!) 3,000. Sakau: tai kaip čia nepagalvojot, kad gal didesnio tiražo reikėjo? O nepasakiau, kad kaip taip nepasitikėjot knyga?!!! Sako: na, ne aš nepagalvojau. Sakau: na, neturiu jūsų kaip asmens galvoje. Bet sakau: tai smagu, kad ieško, kad reikia. Sako: na, nebe labai, kai visą dieną skambina ir klausia milijoną kartų, ar turim, o jei neturim, tai kada turėsim.
  • Atidariau Kino pavasarį su “Never let me go”. Mano vyras užmigo, o po filmo paklausė, kur dingo Keira Knightley. Jam iš esmės nepriimtina toks pasyvumas ir nelogiškumas, juk visų pirma eina instinktas išgyventi, o paskui visa kita. Na, kaip pavyzdžiui filme The Island.

Na, bet ką čia. Nebelabai atsimenu knygos, kad galėčiau palyginti su filmu. Man visai patiko, nors daugiausia žiūrėdama galvojau, kad pabėgčiau šitoj vietoj, arba toj, o trečioj tai tikrai.

Tokia tad šiandien diena. Einu miegot, jei skaistus vampyras iš dangaus leis.

4 thoughts on “Šiandien

  1. Kai skaičiau “Never Let Me Go” ir aš galvojau “Bėkit bėkit…” , bet čia tu ir taip mąstome todėl, kad mes žinome, jog yra kita alternatyva. Bet kai esi nuo pat mažumės augintas tam tikroje kultūroje, tam tikram tikslui, tai kitų alternatyvų kaip ir nebėra.

    Žiūrėjau dokumentinį filmą apie tai, kaip Čečėnijoj galima tiesiog gatvėje pasigrobti sau nuotaką, o ji po to priversta ištekėti. Tai dokumentinio filmo kūrėja klausė žmonių “Argi taip galima? Juk tai barbariška tradicija.” Bet tiek jaunasis , tiek jaunoji, tiek vestuvių dalyviai tik pečiais patraukė ir pasakė, jog tik čečėnai gali tai suprasti.

    Arba kaip kai kuriose kultūrose yra normalu, kad visai mažos mergaitės ištekinamos už suaugusių vyrų ir pagimdom jiems krūvas vaikų dar net nesulaukusios 20 metų.
    Baisu, kad esame taip lengvai įtakojami to, ką mums įteigia kiti. Baisu, kai pagalvoji, kad tiek daug žmonių gyvena baisius gyvenimus ir galvoja, kad tai jų gyvenimai, ir nieko čia nepadarysi. So it goes, kaip pasakytų Vonnegut.

  2. K.Ž.G. – va būtent, man apie šitą knygą reikėjo rašyti reflekciją – tai pirma reakcija buvo – kokia nesąmonė, kodėl nebėga, kodėl nedaro kažko, kas čia vyksta?!? paskui kažkaip mintys deliojosi ir man rodos, kažkas minėjo jau apie liokajų šitą dalyką – toks ir YRA jų pasirinkimas – pasirenku gyvenimą, kuris atseit man SKIRTAS, susitaikau, pritariu, net jeigu tai mirtina. Net aplinkui apsidairius kartais matau moterų gyvenimus, nereikia nei čečenijos, nei pagrobimų – gyvena su girtuokliais, gauna reguliariai mušti arba “šiaip” paterorizuoja, neuždirba ar išleidžia – jos glaudžiasi su vaikais susigūžusios, arba tieiog riejasi – gimdo, vėl riejasi, ar nieks nesirieja, tieisog nebendrauja, bet po vienu stogu gyvena…jau koks 30metų – ir gyvena…ir nieko nekeičia, atrodo – imk, ieškok, gyvenk – mesk tą pilkumą, bet ką reikšia mesti – pvz. tai čečėnų merginai pagrobtai? Ar nereiktų jai išvykti iš šalies, nes ten jos jau nieks nesuprastų, keisti VISKĄ, ar ji tiek pajėgi? Kaip Mažmožių Dievo veikėjai (koks ten vardas, neatsimenu)- man norėjosi jai sakyti – bek, bek – į Ameriką kokią – gyvenk laisvai, išdidžiai, pakelta galvą, ką čia murkdaisi, bet toks jos nepasirinkimas – irgi tam tikra prasme pasirinkimas.
    O kartais nepasirinkimas ir yra sunkesnis kelias- čia amžinas klausimas – kuri stipresnė – išvykusi, ar likusi? pabėgę ar likę? ištremti ar pasilikę? kalėjusieji ar kalinantys? išsiskyrusi ar puosėliajanti?

  3. Knygos neskaiciau (velgi, galvoju kodel?), taciau filmas paliko ispudi. Mes, zmones, visada taip mastom – o jau as, o jau man, nu jau as… Bet va, gyvenam savo gyvenimus, kurie mums atrodo daugiau nei normalus, o galbut kiti zmones/kutu kulturu atstovai/t.t ziuri ir galvoja – laukiniai. Kosmaras. Jau mes tai taip niekada…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s