Laukinis

Knyga, kuri tikrai nenusipelnė tiek ilgai gulėti eilėje prie lovos. Vis tas storumas ir plytiškumas gasdino ir neviliojo. Kokia buvau neteisi! Guillermo Arriaga “Laukinis” šauna tieisiai į geriausių ever skaitytų knygų olimpą. Labai patiko, labai rekomenduoju.

Didelės apimties knygų su džiaugsmu nesiimu, nes net keletas pastaruoju metu skaitytų vis keldavo mintį, kad knyga galėjo būti patrumpinta, kad galėtų nebūti 100-200 puslapių, kad nuklystama į nieko nepasakančius aprašinėjimus, detales ir t.t. Tai štai “Laukinio” autorius, matyt, pasiremdamas scenaristo patirtimi, šitokių teksto žabangų išvengė ir skaityti visą laiką buvo tikras malonumas. Ir dar ilgas malonumas, tai dėl to tik džiaugies.

Kartu ši knyga savo kontekstu yra iš tų, kurios skaitytoją supažindina su šalies kultūra, ypatumais, aplinka, kas mane visada labai žavi, nes sukuria dvigubą skaitymo naudą, praplečia akiratį. Iš tikro, skaitydama visą laiką galvojau, kad ši knyga yra žemiška “Grožis lyg žaizda” meksikietiška versija, pasakojanti apie gyvenimą kitoje Žemės pusėje, tokia pati įtraukianti ir užburianti (tik šį kartą be “Grožio”, kuris po mano perskaitymo vis dar keliaja per draugų rankas, makabriškų burtų).

Knygos herojus Chuanas Gilijermas dar negimęs susiduria su mirtimi, kai jo brolis dvynys miršta motinos iščiose. Dar būdamas paauglys jis netenka ir kitų brangių šeimos narių, tad atsiduria kryžkelėje tarp gyvenimo ir mieties, meilės ir neapykantos, neapleidžiančio keršto troškulio (skaitant tokio svetimo mūsiškiam šiaurietiškam gyvenimo supratimui), pavydo ir užsispyrimo, įtraukiančių herojų į uždarą susinaikinimo ciklą. Ar pavyks iš jo ištrūkti?

Lygia greta su šia istorija, atrodo, pradžioje niekaip nesusijusi anuitų medžiotojo Amaruko istorija Kanados šiaurėje. Amarukas medžioja Ypač intriguojanti, nes gi turi atsirasti kažkokie sąlyčio taškai su pagrindine istorija, tik kaip???

Puiki, puiki, puiki! Įtariu, kad šiais metais nebus geriausios metų knygos. Bus daugikaita geriausių metų knygų. Duokit dar tokių!