Kandangi jau prasidėjau su ta trilogija, tai ką jau darysi, teko ir užbaigti, tuo labiau, kad gavau pasiskolint. Tai apie trilogiją pasakysiu taip: perskaičius kilo mintis – o kam viskas padalinta į tris dalis? Juo labiau, kad tų trijų dalių atkirai skaityti nelabai įmanoma, kodėl nebuvo galima išleisti vienos, na gerai, tikrai storos knygos (nemanau, kad už Irvingą būtų buvus storesnė)? Net juokinga, kaip pasimiršta visa, kas buvo preitose knygose. Aš tik į kokį pirmą trečdalį trečiosios įkopusi, pagaliau prisiminiau, kas antrojoje Torai buvo atsitikę – tiesiog mano fantazija prisiminė visai kitą versiją… Na, bet eilinį kartą įsitikinau, kad Dinos daugiau nebus, kad visos kitos autorės knygos, nors ir buvo įdomios, manęs jau nebeužbūrė.

Nepaisant visos tos viršuj parašytos tirados, knyga buvo visai nebloga. Gal man net labiausiai patiko iš visų trijų dalių, kiek aš ten jas atsimenu. Kažkaip šita knyga išsiliejo prieš mane vaizdais – fiordais, raudonais besiplaikstančiais plaukais, mėlynu paltu ir avimis (vaizdinį įspūdį dar sustiprino vakar matytas filmas Firelight, kuriame daug rūko ir avių). Trečiojoje dalyje daug Rakelės, kuri, priešingai nei daugelis veikėjų – Tora, Toros mama Ingrida – neplaukia pasroviui, nėra nuolanki ir besilenkianti pavėjui – gal dėl to knyga įgauna energijos ir nebėra tokia neviltinga, kaip pirmosios dalys. Įdomus ir Toros susidvejinimas, įsijautimas į Rakelės vaidmenį (taip ir matau savo “filme” tuos raudonus abiejų plaukus), bet kažkaip į knygos pabaigą viskas vėl išblykšta, aštrūs jausmai bunka, lyg rūke plaukia ir pabaiga kažkokia man nei šiokia nei tokia. Ir kažkaip nepasijaučia man tos šviesesnės spalvos, apie kurias rašoma knygos anotacijoje. Iš tikrųjų, gal net nesupratau tos pabaigos – gera ji ar bloga – dėl to ir atsiverčiau galą pažiūrėti…

Tai instrukcija knygai būtų tokia: kas jau prasidėjot, pabaikit, nebeturit kur dėtis, kas neskaitėt, tai bent jau skaitykit visas tris iš karto, nors jei neperskaitysit, nors ir esat Wassmo gerbėja/as – nieko tokio.

|3,5/5|