nors jau įspūdžiai blanksta po truputį, noriu kaip nors trumpai trumpai parašyti, bet jau kaip užsivedu. Tikiuosi spėsiu, kol miega “drakonas” (taip princesė dabar brolį vadina).

 

Jau pasakojau, kad gavau autografą nesančios dar knygos “Zaira”. Tikriausiai autoriui atrodžiau visai kuku, kai paprašiau autografo, ai, bet žiurkėms galima. Kažkaip labai jau man suveikė toks jausmas, kad gailėsuos ne to, ką padariau, o to, ko nepadariau. Iš tikrųjų, net neplanavau eiti į šitą susitikimą, turėjo būti pertrauka tarp sėdėjimo įvairiose salėse, per ją norėjau nusipirkt paskutines planuotas knygas, išgert kavos ir šiaip (tipo) pailsėt, bet viską tą spėjau labai greit padaryt, tai iš pradžių įlindau į salę, kur D. Michelevičiūtė skaitė Milošo eiles, bet ten neužsikabinau, tai  nusekiau Rasą Drazdauskienę, kuri vedė susitikimą su “Išverstais” autoriais C.D.Florescu, rumunu gyvenančiu Šveicarijoje ir rašantį vokiškai, ir S.Parulskiu. Abu išversti į kažkokias tai kalbas. Skaitė viena kito kūrybą. Parulskis – lietuviškai, o Florescu – vokiškai – nieko nesupratau, kaip ir Parulskis, bet užsimaniau perskaityt “Tris sekundes dangaus”. na, ir tos “Zairos” užsimaniau. Šiaip autoriai pasidalino visokiomis mintimis apie vertimus. Parulskis minėjo gavęs savo knygutę albanų kalba, versta iš italų – pats garsiai pamąstė, kiek ten Parulskio likę toj knygutėj.

Na, ir dar du susitikimai tądien buvo. Pirmasis, pilnoje prisigrūdusioje didžiausioje salėje su K.Sabaliauskaite, antrasis mažesnėje, bet taip pat pilnoje su G.Grušaite. Susitikimo su Sabaliauskaite metu, jos antros knygos dalies jau nebebuvo pirkti. Kai aš pirkau sau, leidykla jau buvo pajutusi, kad knyga slysta iš rankų greičiau nei tikėtasi, ir buvo ją pabranginusi iki beveik knygynų kainos.

Kas man įstrigo iš susitikimo – viena klausytoja paklausė, ar Sabaliauskaitė būtų parašiusi knygas, jei ne jos disertacija, kai rinkdama medžiagą ji rado daugybę tokios, kurios disertacijoje panaudoti negalėjo, tad kilo mintis ją panaudoti romanuose. Ir autorė atsakė, kad ne! Ir dar paminėsiu autorės atsakymą, susilaukusį auditorijos plojimų, į klausimą, orientuotą į visą tą kalbos norminimo temą. Sabaliauskaitė pasakė, kad pirmiausia bet kokiomis (net žiauriomis 🙂 ) priemonėmis lietuvių kalba turi būti tobulai išmokoma mokykloje, o tada jau turi būti leidžiama su ja elgtis laisvai ir nevaržomai.

Na, ir paskutinis, vėliausias mano susitikimas suvo su Gabija Grušaite, kuri tikrai mane nustebino. Nustebino ji  ir S.Žuką iš “baltų lankų” kuris pasakė, kad jis yra už emigraciją, jei ji grįžta į Lietuvą tokiais romanais, muzika, paveikslais. Autorė tikrai dar labai jauna (gim. 1987 m.) ir, kai pradeda kalbėti, negali tiesiog patikėti, kad toks jaunas žmogus yra toks brandus, įžvalgus, pateikiantos tokius argumentus, kad besiklausant belieka tik džiaugtis, kad yra tokių žmonių, atsvaros visiems burbantiems, koks tas jaunimas šiais laikais (amžinas visų kartų posakis). Aš tikrai likau sužavėta susitikimu, tuo labiau, kad jame dar buvo nuostabios muzikos, kuri turėtų skambėti mūsų ausyse skaitant romaną.

Tiek autorė, tiek Žukas minėjo, kad romanas turėtų sukelti diskusijas Lietuvoje, jau vien dėl to, kad jis apie homoseksualias moteris (autorė sakė, kad ji hetero), toleranciją ir kitus pasaulyje vykstančius dalykus, su kuriais mūsų visuomenei dar sunku susigyventi. Paklausta, kodėl tai yra dvi moterys, Gabija atsakė, kad norėjusi rašyti apie mūzą, kuri paprastai yra šalia labai stipraus žmogaus ir ji nenorėjusi, kad tas stiprus žmogus tradiciškai būtų vyras. Super! Jau skaitau Gabijos Grušaitės “Neišsipildymą”, kurį ji pradėjo rašyti prieš ketverius metus (būdama 19 m.) ir kuriame, pasak I. Norkes, ji užaugo. Ir net jei man nepatiks, nors labai tikiuosi, kad patiks, tokie žmonės turi rašyti ir rašyti, ir nešti tą kitą pasaulį į mūsų mažą neregėtą Lietuvą.

O čia ta muzika, kuri groja romane. Labai tikiuosi, kad galima kažką girdėti ir labai džiaugčiaus, jei atpažintumėt ir parašytumėt, kieno tai kūrinys, nes kol kuičiausi su fotiku, nespejau užsirašyti.

|FKŽ|