Visai neseniai skaitėm Mariaus Buroko eilėraštį, pats laikas paskaityti dar vieną, kuris dabar yra man pats pačiausias iš Ilzės Butkutės “Karavanų lopšinių”. Beje, tie patys pačiausi būna migruojantys – vienu laikotarpiu vienas, kitu laikotarpiu kitas. O Ilzės eilėraščiuose man nerealiai patinka, kaip čia pasakius – posmo lūžis, o gal minties lūžis posmuose – posmo pabaigoje prasideda kitas posmas arba kita mintis ir man tai primena jūros bangos lūžį – kartu su posmu lūžta banga (ir jausmiškai, ir eilėraštiškai, ir fiziškai). Pabanguojam (tarp posmelių dėjau brūkšnius, nes wp neleižia posmuoti):

Ilzė Butkutė

Tikra tyla ir netikra undinė

 

Ji atėjo. Pabaidė paukščius

(bet netyčia). Padėjo kuprinę.

Išsikratė pakrančių takus

iš pavargusių sportbačių. Žino,

________ 

kad ilgai čia nebus.Pasėdės.

Pamėgins prisidegt cigaretę

(žiebtuvėlį paliko – ugnies

teks prašyt iš degtukų). Galėtų

________

 kilt į kopas (ten vėjo nėra).

Bet nenori. Vis tiek paskutinė

abiejų dialogo diena:

Jūra šneka ir tyli undinė

 ________

(jai tas žodis patinka. Kodėl?

Iliustracijos vaikiškos knygos

ir šlapi jos plaukai – taip ir vėl

sentimentai iš skausmo sudygo).

________

 Na, gerai, ne undinė. Jau eis.

Tik su dūmais išpūs patiklumą

ir išvers kišenes – su visais

vakar mirusių nuotykių kūnais

 ________

 (bet nugludintus jūros stiklus

pasilieka). Kietai užsimerkia.

Smėly šildosi kojų pirštus.

Tyliai orui niūniuoja. Gal verkia.

|gražu|