Paragavęs negali sustot – sugraužiau ir trečiąją Užkalnio knygą “Prijaukintoji Anglija” (vis dar ačiū autoriui už dovaną, Giedre, palauk, mes čia dar paskaitysim, tada ir tu gausi 🙂 ) ir man abi knygos antroji ir trečioji susijungė, persiskaitė tarsi viena knyga, dabar galvoju, kaip čia man nepasikartojus ir ko nors to paties neparašius.

Man šiaip labai smagu, kai knygos taip gerai skaitosi, šitą skaičiau autostradoj Klaipėda – Vilnius tol, kol nepasidarė bloga maždaug apie knygos vidurį. O įdomiausia buvo, kad knygą gavau beskaitydama “Kelionių istorijas” ir abi laikydama rankose baisiausiai nežinojau, kurią dabar skaityti, nes norėjosi skaityti abi iš karto, o laiko skaitymui nebuvo nė vienai. Žinot, kas mane išgelbėjo? Ogi žymiosios iškeiktosios Užkalnio išnašos, nes aš kaip atskiras istorijas (o jos dažniausiai ir yra atskiros istorijos) pirmiausia perskaičiau “Prijaukintos Anglijos” išnašas, o paskui jau grįžau prie Istorijų. Palaižiau deserto ir baigiau valgyt pietus.

Na, pagalvokim, kuo man dar tas Užkalnis patinka. Va, man pavyzdžiui labai svarbi yra jo mintis apie tai, kad mes anglams nesam labai įdomūs, bet dėl to visai neverta jaudintis. Negaliu sakyt, kad labai ten jaudinaus, ar esam įdomūs, ar ne, bet turiu priažinti, kad po Užkalnio mano požiūris į užsieniečių sudominimą yra žymiai labiau atsipūtęs, nei seniau. O aš tuo dominimu laikas nuo laiko vis užsiimu, netgi taip, kad paskui mano draugai užsieniečiai mane vadina labai didele Lietuvos patriote ir mylėtoja, o aš iki šiol galvoju, ar teisingą vaizdą jie apie mane susidarė :).

Knygoje pirmiausia perskaičiau skyrių apie vaikų mokyklas. Dabar baisiai domiuosi visokiais tokiais vaikų lavinimosi dalykais ir vis galvoju, kur čia mokysis mano vaikai, juk noriu jiems visa ko geriausio, tad buvo labai įdomu paskaityt, kaip ten toj Anglijoj su tom privačiom mokyklom. Užkalni, ten net nenorintys mokytis yra užspaudžiami ir išspaudžiami? Nes aš kažkaip iki šiol labiausiai gerus mokslo rezultatus sieju su noru, o ne prievarta.

Žinoma, vienas įdomiausių skyrelių yra apie anglišką humorą – būtina paskaityti. Tikriausiai vienintelis priešnuodis nežlugti patekusiam į anglo pajuokos lauką – pačiam dar žiauriau iš savęs pasišaipyti, o šito jau mums, lietuviams, pasak autoriaus nesišaipantiems iš nenusipelniusių arba nepiktybinių niekam blogo nedarančių žmonių, yra labai sudėtinga. Nes šiaip gi mes rimti, profesionalūs ir taip toliau, ir panašiai, o tokie, ką ten šaiposi, net juokiasi retai. (čia aš ne apie save:P)