Šią savaitę pabaigiau S.Oksanen “Baby Jane”, tai dabar esu skaičiusi visas S.Oksanen knygas.
“Valymas”, be jokios abejonės, yra pati stipriausia, intensyviausia ir išbaigčiausia. Antroje vietoje (mano asmeniniame Oksanen Top 3) yra “Stalino karvės” (debiutas), o trečioje – “Baby Jane”.
“Valymas” ir “Stalino karvės” turi daug bendrų sąlyčio taškų – abiejų knygų siužeto linijas smarkiai įtakoja sovietinė Estijos okupacija.
“Stalino karvėse” estė išteka už suomio, ir gūdžiais
sovietų laikais, kai dar nebuvo kalbama apie jokias perestrojkas, persikelia gyventi į Suomiją. Tik, žinoma, tas persikėlimas nėra lengvas.
Pabandyk paprašyti saugumo, kad tave išleistų. Juk taip lengvai niekas niekur neleisdavo, bet kai Katarinai vis dėlto pavyksta išvykti iš Estijos, kai ji Suomijoje susilaukia dukros Annos, ji išmokina dukrą neigti savo estiškąją kilmę, nes nenori, kad jos būtų laikomos rusėmis.
Tad dukrai uždraudžia turėti plaukuose didžiulius kaspinus, neleidžia dėvėti kailinių apykaklių arba lakuotis nagų ryškiai raudonu laku.
Anna priversta neigti savo kilmę, nuolat bando nuo jos atsiriboti. Tai vienas didžiųjų konfliktų jos gyvenime. Antrasis Annos konfliktas – su jos kūnu ir valgymo sutrikimais, kurie knygoje aprašyti taip, jog nekyla abejonių dėl S.Oksanen karčios patirties šitoje srityje. Annos mama Katarina iš Suomijos veža užsienines prekes – kedus, šampūną, kojakelnes, treningus, o jos dukra Anna keltu nuolat keliauja su ja, nes ji taip pat padeda – kad galėtų pro sieną pravežti kuo daugiau, Anna yra priversta dėvėti tuos vėliau giminėms atiduodamus arba parduodamus treningus, vilktis net keletą megztinių, devėti ne savus, o importuojamus rūbus.
Tiem, kurie augo prie sovietų turėtų atsirasti šimtai prisiminimų iš tų laikų – trijų skonių paukščių pienas, aliumininiai šaukšteliai, oranžiniai puodeliai su dideliais baltais taškais, ledai metaliniuose indeliuose ir pan.
Kaip ir “Valyme” “Stalino karvėse” parodoma, kaip politinė santvarka deformuoja individų gyvenimus, kaip ta santvarka įsiveržia į mūsų namus, kaip ji naglai įsitaiso prie stalo, kaip keičia ir darko žmones. Beje, “Stalino karvėmis” estai Sibire vadindavo ožius, tad pavadinimas turi keletą plotmių: istorinę, susijusią su tremimais, miško broliais ir pan, bet ir su tuo dabartiniu kūno idealu – kaulėtais moterų kūnais – dėl kurio ir kenčia Anna.
Istorinės tematikos, tokios svarbios kitose dviejose S.Oksanen knygose, nėra “Baby Jane” knygoje, kurioje S.Oksanen nagrinėja homoseksualių žmonių meilę, bet kartu kalba ir apie depresiją ir panikos sutrikimus (anot mokslinių studijų, homoseksualai turi 50% didesnė tikimybę susirgti depresija nei heteroseksualai).
Knygoje ji pasakoja lesbietės Piki istoriją. Kodėl Piki beveik niekada neišeina iš savo buto? Kodėl Piki pati negali nueiti į parduotuvę arba išnešti šiukšlių? Kodėl Piki nedirba? Ir kodėl Piki prasimano pinigų pardavinėdama panešiotas kelnaites ir
kojakelnes?
Man pasirodė, jog visoms knygoms būdinga tamsa, jose nėra didelių gražių vilčių, šviesų tunelio galuose, ar laimingų pabaigų (na nebent “Valyme” yra mažutė mažutė geresnio gyvenimo galimybė).
Gal todėl, kad S.Oksanen imasi tamsių ir sunkių temų. Dar ir todėl, kad ji kasa giliai, nepasitenkina tiesiog parodyti pirštu į problemą, bet detaliai, metodiškai ją išnagrinėja. O jos visos pagrindinės herojės yra dugne (ar tai būtų baisus poelgis, psichologinė liga, savęs neigimas, prostitucija), kur nėra daug šviesos, kur nesimato pragiedrulių. S.Oksanen rašo apie tas moteris, kurios neturi stipraus balso visuomenėje, apie tas moteris, kurios neturi didelės jėgos, apie tas, kurios gyvena tamsoje.
Bet žinot, aš nesiilgiu jokių šviesos užuominų jos knygose. Nes tai supaprastintų viską, nes tai leistų man kaip skaitytojai atsidusti: “Viskas bus gerai”. Nes, iš tikrųjų, viskas nėra gerai, ir yra milijonai dalykų, kuriuos turime keisti. Yra milijonai moterų tokių kaip Aliide, Anna, Katarina, Piki.
Ir S.Oksanen visoms joms davė stiprų balsą.
K.Ž.G