Kai man buvo 16, vienerius metus pagal mainų programą mokiausi Švedijoje. O po trijų metų pertarukos vėl pagal mainų programą atsidūriau Švedijoj ir susitikau savąjį K.

Mums besikalbant paaiškėjo, jog jau tada, kai man buvo 16, vienas kitą turėjom būti matę. Bendravom su tais pačiais žmonėmis, ir svarbiausia- mūsų spintelės mokyklos koridoriuje (tokios kaip būna high school filmuose) buvo per du metrus viena nuo kitos.

Tai jei galėčiau keliauti laiku, norėčiau nukeliauti būtent į tuos 1995-1996, kad pamatyčiau mus abu prie tų spintelių, tokius šešiolikiniškai mielus (ir kad pasakyčiau sau nesivilkti tų per daug didelių bohemiškų megztinių, nes tų laikų nuotraukose atrodau juokingai)

Aš po laiką keliauti negaliu, o va Henris iš A.Niffenegger knygos “Keliautojo laiku žmona”gali.

Jis pirmąkart sutinkai savąją Kler kai jai šešeri o jam- trisdešimt šeši, o kai jai sueina 22eji, o jam -30 jie susituokia. Henris bet kuriuo momentu gali išnykti, nukeliauti laiku atgal ar pirmyn, susitikti save kaip mažą vaiką, susitikti savo užpernykštį ar vakarykštį “aš”, o Kler belieka jo laukti. Keliaudamas laiku Henris negali su savimi pasiimti nei vieno daikto, tad materializuojasi kažkuriame laiko linijos taške nuogas, be pinigų ir pažeidžiamas.

Knygą buvau pradėjusi skaityti berods net du kartus, bet dabar, kai knygą surijau per mažiau nei tris dienas, negaliu suprasti, kodėl ji manęs tuos du kartus neužkabino, nes šįkart negalėjau jos į šoną atidėti, nes tai nėra tradicinė, bet labai graži meilės istorija

Pasakojimas sukonstruotas iš Henrio ir iš Kler perspektyvų, ir tai sustripina jų “dviejiškumą”. Jų dviejų egzistencija tiek kartu, tiek paraleliai laike yra įtikinamai pavaizduota. Tarp jų dviejų esantis intymumas, vienas kito supratimas, jų abiejų paslaptis savotiškai izoliuoja juos nuo likusio pasaulio, bet tuo pačiu paradoksaliai suteikia jų meilėi epiškumo, nes juk apie tokią daugelis mūsų svajoja, apie tokią, kuriai “laikas nieko nereiškia”.

Jų dviejų meilė tarsi neišvengiamybė, tarsi kelias, kuriuo eina yra jiems jų pačių pramintas. Ir tai savotiškai romantiškai gražu. Tačiau ta pati neišvengiamybė yra nustačiusi ir kitus daug mažiau malonius įvykius, neišvengiamybė yra nubrėžusi jiems ir pabaigą.Nors… ar egzistuoja pabaiga tiems , kurie keliauja laiku?

Audrey Niffenegger meistriškai žaidžia beprotiška nechronologija, mėto skaitytoją iš vieno laiko į kitą, bet pasakojimas vis tiek jaučiasi vientisas, gabiai sudėtas, o siužeto linija (Dieve Dieve, kaip žodis “linija” netinka šitos knygos siužetui aprašyti) nepametama nei laike, nei veikėjų  portretuose.

Jei minėti knygos silpnąsias vietas, tai man norisi išskirti pabaigą, kuri yra… na šiek tiek per daug (nenoriu išduoti siužeto). Manau, jog buvo galima surasti kitokį sprendimą, neperžengiant tam tikrų ribų, juo labiau, jog autorė demonstruoja tikrai puikius rašytojiškus sugebėjimus, tad su pabaiga galėjo susitvarkyti geriau.

Skaičiau lietuvišką knygos leidimą, kurį išleido “Obuolys”, tai turiu klausimą tiems, kurie skaitė kitokius leidimus. Ar jūsiškiuose irgi buvo milijonai išnašų ar čia tik lietuviškas redaktorius jų tiek pridėjo?  Net pasiutau dėl jų. Na gerai, galbūt nedaugelis žino, kas per parduotuvių tinklas “Pottery Barn” yra (nors antra vertus, įtakos pasakojimui tai juk neturi), bet ar tikslinga išnašose aiškinti, kas tai yra “hara kiri”, “deja vu”, “Pavlovo šuo”, “Atėnė” ir “Penelopė”? Bet viršelis gražus, o auksinis šriftas (nors ir ne labai lengvai skaitosi ant galinės nugarėlės) atrodo gražiai

“Keliautojo laiku žmona” tai moderni meilės istorija. Ji gerai sukonstruota, išmoninga ir graudžiai graži. Nepaisant Henrio ir Kler meilės unikalumo yra šitoj istorijoj labai daug universalių plotmių, tinkančių net ir mums, kurie po laiką nekeliauja.

K.Ž.G

P.S. Yra ir filmas, bet apie jį skaičiau blogų atsiliepimų.