51metai, 9 mėnesiai ir 4 dienos

Vienas G.G.Marquez knygos “Meilė choleros metu” veikėjas Florentino Ariza netgi atstumtas savo mylimosios laukė jos 51erius metus, 9 mėnesius ir 4 dienas.

Ar tu tiek lauktum?

Ar leistumei būti apsėstas/ apsėsta meilės it choleros?

Kadangi jau esu skaičiusi G.G.Marquezo “Šimtas metų vienatvės”, “Patriarcho ruduo”, “Apie meilę ir kitus demonus” (meilė G.G.Marquez knygose kaip liga arba apsėdimas), tai jau maždaug žinojau, ko galiu tikėtis iš dar vienos Marquez knygos.

Žinau, kad jis mane užburs, įtrauks į tą pasaulį tarp viršelių, o aš vis stebėsiuos “Ale kaip tai galima sugalvoti? Kaip taip įmanoma parašyti?”

Jausmas lyg Marquez tekstai šoktų tango – jausmingai, drąsiai, kažkaip beatodairiškai.

“Meilė choleros metu ” yra apie meilę. Apie visokią meilę, kokia tik begali būti. Apie jaunystės meilę, apie santuokinę ir nesantuokinę meilę, apie tą meilę, kuri apakina ir apie tą, kuri atveria akis. Apie vienos nakties meilę ir apie meilę besitęsiančia daugiau nei 51erius metus.

Florentino jaunystėje sutinka Ferminą, abu beprotiškai pamilsta, susigalvoja gražių slaptų meilės ritualų ir susirašinėja telegramomis. Bet Fermina išteka už daktaro Juvenal Urbino, pragmatiško ir logiško vyro, kuris kovoja su choleros epidemija, o Florentino nusprendžia laukti progos, kai vėl galės būti su Fermina.

Ir kaip dažnai jau būna G.G.Marquez knygose pasakojimo naratyvinė jėga yra ne įvykiai, o tos mažutės kvapą gniaužiančios, turtingos žodiais, kvapais ir spalvomis  istorijos, dėl kurių Marquez nebijo palikti pagrindinio knygos siužeto. Čia nėra “cliffhangerių”, ne įtampa stumia siužetą priekin. Nejaučiau to varančio poreikio “na dar vieną puslapį, na dar vieną”, nes man Marquez kaip geras juodas šokoladas- turi valgyti lėtai, nes kitaip ir neišeitų, manau, kadangi tekste visko tiek įdėta, tiek įpinta, kad reikia laiko visa tai į save įtraukti.

Man patinka, kad Marquez knygose moterys dažnai būna žemiškos, pragmatiškos, o vyrai užsiima meilės laiškų rašymo beprotyste (kaip Florentino) arba lindi kambarėlyje ir nagrinėja visokius mokslinius prietaisus, gerokai atitrūkę nuo gyvenimiškųjų realybių (kaip kad José Arcadio Buendía iš “Šimto metų…”)ir tos moterys (nors ne visos)stiprios, sumanios, priimančios drąsius sprendimus, tvirtai stovinčios ant žemės.

Aš tikėjausi daugiau magiškojo realizmo intarpų (būtent magiškojo realizmo knygos man pačios pačiausios), bet knyga vistiek magiška. Pavyzdžiui, vien Ferminos ir Juvenalio barnis dėl vonioje nepadėto muilo,  man yra nepaprastai graži ir žaviai psichologiška santuokinio gyvenimo ištrauka.

Atsimenu, kaip mokytoja paleido iš pamokos, nes per tv rodė paskutinę “Tiesiog Marija” seriją. Kaip tik mano paaugliškaisiais metais atsirado ta lotynų amerikos serialų lavina, kur meilė tokia trafaretiška (turtingas vyras iš skurdo ištrauks neturtingą vargšę, o jų meilei priešinsis jo tėvai, ypač klastinga pamotė ir tuštutė sužadėtinė).

Ten nėra to, apie ką rašo G.G.Marquez.

Serialuose nerodoma ta kasdieninė santuokinė meilė, kurią gadina pyktis dėl vonioje nesančio muilo.

Ten nekalbama apie senų žmonių meilę, apie jų raukšles bučiuojamų lūpų kampučiuose, apie liūdesį krūtinėje, kai matai, jog mylimosios eisena pasikeitė ir pasidarė panaši į pagyvenusių moterų lėtą lingavimą, apie tai, kaip sunku pasidaro, kai suvoki, kad pats irgi senstelėjai.

O G.G.Marqez knygoje visa tai egzistuoja. Ir dar daugiau.

Ten yra ir ta tėvų draudžiama meilė, kai sukasi galva nuo gražių žodžių  ir nuo gardenijų.

Ir ta meilė, kuri yra be atsako, kuri verčia eiti ten, kur galbūt bus ir meilės objektas, kad bent tą kartelį galėtum ją pamatyti.

Ir ta trumputė geidulinga meilė, kuri pasibaigia ryte išgėrus stiprios kavos iš Florentino termoso.

Citata: The problem with marriage is that it ends every night after making love, and it must be rebuilt every morning before breakfast.

Beje, apie šitą knygą rašyta ir Šiukšlynėlyje

O tu ar lauktum 51erius metus?

K.Ž.G

Apšerkšniję mūsų žiemos….

Pamenate, kaip jauku buvo vaikystėje, kai dar per miegus girdedavai, kaip kiemsargiai medinėmis “ližėmis” su metaliniu apkaustu nukasinėdavo sniegą tiesiai po langais?

Dabar gi išgirdusi tą brūžavimą pirmiausia apsidžiaugiu, o po to prisimenu, kad čia ne joks kiemsargis nukasinėja sniegą, o tiesiog kaimynai. O tai reiškia, jog ir man reikės apsirengti ir pasiimti sniego kastuvą į rankas ir nukasinėti privažiavimą prie namo. Ir taip jau kažkelinta savaitė čia. Laikraščiai jau pradėjo pranešinėti apie nuo sniego svorio įgiūvančius stogus, o aš stumdama vežimą per prastai nukastus šaligatvius ir gatves garsiai keikiuosi.

Bet užtat turim namuose tokią tradiciją, jog jei sėdim užsnigti namuose sekmadieniais visi susėdam bibliotekoj, užsidegam židinį ir skaitom knygas.

Aš šiandien pradėjau dar kartą skaityti (anksčiau tiesiog atidėjau į šalį) Audrey Niffenegger knygą “Keliautojo laiku žmona”

Ir dar skaičiau vakarykščiame laikraščio priede “Knygų šeštadienis” keturių puslapių interviu su Mario Vargas LLoso

Mažiausias šeimos narys jau turbūt kokį keturi šimtai penktą kartą “skaitė”  R.Scarry knygą

O kai kas grojo pianinu kalėdines dainas iš vaikiškos  dainų knygelės

O kaip, ką ir kur skaitot jūs per šitus šalčius? Jei atsiųsit nuotraukas, parodysim jas visiems mūsų bloge

K.Ž.G

Knygų kelionės po lentynas

Puslapyje knygumainai.lt perskaičiau K.Sabaliauskaitės pagalvojimą apie knygų mainus.

“Man nepatinka keistis knygomis. Nemėgstu net ir skolinti knygų, nes man nemalonu, kai jos sugrįžta atgal nučiupinėtos, nulankstytais kampučiais, irstančiu įrišimu, ar, neduok dieve, – su maisto dėmelėmis. Galbūt todėl, kad esu užaugusi su didžiule (ir vis dar besiplečiančia) mūsų namų biblioteka, kurioje gausu buvo ne tik mano tėvų knygų bet ir išsaugoti seneliams ir proseneliams priklausę tomai. Nė neįsivaizduoju, kad galėčiau su kuo nors keistis šiomis savo brangenybėmis ar kam nors net laikinai skolinti nuostabias mamos vaikystės knygas su Gustavo Dore graviūromis, kvapą gniaužiančiai iliustruotus pirmuosius Haufo ir Brolių Grimų leidimus lietuvių kalba, “Tris muškietininkus” ar “Guliverio keliones”. O kur dar nuostabūs meno albumai, pamėgtų autorių kūriniai, kurių net vertimus kolekcionuoju? Tai mano didžiausias turtas ir pasididžiavimas, kurį norėsiu perduoti ateinančioms šeimos kartoms. Juolab, kad meilė knygai giliai įsišaknijusi mūsų giminėje. Negaliu net įsivaizduoti, kad užsimanyčiau mainytis visomis šiomis knygomis. Jos man – neįkainojamos.
 
Tad manau, kad noriai išmainome tik tuos dalykus, kurių paprasčiausiai nevertiname, jie mums nemieli ir nereikalingi. Žinoma, jei finansiškai tikrai sunku – yra bibliotekos. Visiems kitiems, kurie nemiršta iš bado, norėčiau pasakyti, kad knygos yra vienas tų dalykų, kuriems nedera gailėti pinigų. Tai – ne tik prestižas, bet ir tam tikra minimali, simbolinė parama jas parašiusiam autoriui, kad jis toliau galėtų kurti. Mes viešai labai mėgstame garsiai kalbėti apie patriotizmą, apie meilę lietuvių kalbai ir siekį ją išsaugoti. Tad elementari patriotizmo forma būtų nepagailėti dvidešimties ar trisdešimties litų už lietuvių literatūros kūrinį ir taip paremti mūsų kalbą, kultūrą ir jos kūrėjus, kurie šiais laikais gyvena itin sunkiai.
 
Todėl diskusijas apie perskaitytas knygas sveikinu, bet  tikrai nenorėčiau, kad jūsų portale nuolatos mainoma vis mirgėtų “Silva rerum”. Tai reikštų tik viena – kad ji neužgavo skaitytojų sielos stygų, kad jie niekada nenorės po kurio laiko grįžti prie romano, kad laiko jį menkaverčiu ir nenori jo išsaugoti savo namų bibliotekoje, sau ir savo vaikams. Ir jokio “antro gyvenimo”, mano nuomone, tokie mainai knygai nesuteikia. Tikri bibliofilai knygomis nesimaino”, – svetainei  www.knygumainai.lt sako Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė, rašytoja, žurnalistė ir mokslininkė Kristina Sabaliauskaitė .

Aš skolinu ir skolinuosi, bet knygą, kuri patiko, visada noriu turėti kur nors po ranka, savo namuose. O dabar tai labiausiai norėčiau pastovėti prie K.Sabaliauskaitės knygų lentynos. Nors ir prie savo lentynų baisiai mėgstu pastovėti 🙂

|prie lentynų|

Pavadinimai: Sala

Pasirodo, žodis “sala” pavadinime daug dažniau, nei “jūra”, na, ir žinoma viskas labai labai paslaptinga. Beveik sala=paslaptis. O “sala” šovė į galvą, nes greitu laiku turiu perskaittyti vieną skolintą “Salą”, o kita vis man bibliotekoje pakliūna po ranka ir vis sakau, na gerai, kitą kartą tikrai šitą paimsiu. Taigi, kokios salos šį kartą neįtraukiau?

KŽL