Day: October 7, 2010

Spalio savaitė=N+FKM+DK

~ kzL ~ 12 Comments
Gunter Grass

CRAZY savaitė, sakyčiau. Knygų žiurkėms turėtų būti išeiginės, kad viską spėtų su visu pasauliu nuveikti 🙂 Taigi, tuoj žinosim Nobelio literatūros premijos laureatą, Frankfurte vyksta knygų mugė, kurioje buvo pristatyta didžiausia pasaulio knyga – 2mx3m! Turėtum tokiai vietos namie? Gal vietoj lovos? Apsikabintum ir miegotum 🙂 Visada su knyga.

Frankruto knygų mugėj, į kurią mes su KŽG vieną dieną būtinai nuvažiuosim, dalyvaus Nobelio premijos laureatas Gunter Grass, nuo mūsų apkalbų raudonom ausim sėdintis J.Franzen, K.Follett (kurio aš visai nepažįstu, bet žadu pažindintis). Dainininkas David Bowie pristatys savo knygą Object.

David Bowie

Mugėje visi daug kalba apie knygos ateitį, apie knygą skaitmeniniame pasaulyje. Kol kas Vokietijoje skaitmeninės knygos sudaro apie 1% knygų rinkos, kurios apyvarta, pavarvinkim seilę seilę, siekia beveik 7 milijardus eurų. Visas straipsnis čia.

|KŽ Frankfurte|

Kas?

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Iki Nobelio literatūros premijos paskelbimo liko… 3 su puse valandos. Per televizija, rytiniuose laikraščiuose visdi tik ir bando atspėti, kas  bus tas autorius, kurio vardą pasakys Akademijos nuolatinis sekretorius.


S.Oksanen

Maria Schottenius, vieno didžiausio laikraščio Švedijoje buvusi kultūros redaktorė, du kartus iš eilės sugebėjo atspėti laimėtojus.

Lygiai prieš metus tą dieną, kai buvo paskelbtas 2009ųjų metų laimėtojas, jos vadovaujamo kultūrinio priedo pirmajame puslapyje puikavosi Herta Muller (2009 premijos laureatės) nuotrauka. Įsivaizduojat? Tą pačią dieną, likus vos kelioms valandoms iki oficialaus paskelbimo.

Bet M.Schottenius neburia iš tirščių, nedėlioja taro kortų. Tiesiog kultūrinėje sferoje dirbantys žmonės gana dažnai sutinka Akademijos narius, mato į kokius seminarus jie eina, pastebi, kokias knygas skaito pakeliui į namus traukinyje ir t.t Ir pagal tai bando atspėti.

Alice Munro

Kai kas manė, jog kažkuris iš Švediškosios akademjos narių prasitarė, bet tai nėra labai tikėtina, nes visi (tiek pati akademija, tiek kultūros sektorius, tiek leidyklos, tiek laikraščių redakcijos) gerokai pasipelno (nebūtinai finansiškai) iš šito visuotinio džiaugsmingo laukimo.

Akademijos nariai net laureatams suteikia slapyvardžius: Haroldą Pinterį (2005) vadino Potteriu, o Doris Lessing- Mažąja Dorrit.

Tai kokius vardus šiandien sako M.Scottenius? Ji spėja, jog laimėti gali Ko Un- Korėjos poetas, Alice Munro (kanadietė rašanti noveles) arba Sofi Oksanen. Nors aš tai tikrai netikiu, kad tai bus Oksanen, ji gimusi 1977aisiais, jau gavo Šiaurės tarybos literatūros premiją, bet ji gerokai per jauna, kad akademijos nariai ją apdovanotų dabar.

(Beje, Oksanen “Valymą”  leidykla Versus Aureus išleido ir lietuvių kalba. Literatūros kritikai Skandinavijoje  iš proto kraustosi dėl Oksanen dabar, tai ji mano knygų sąraše dabar viena iš pirmųjų)

Paskutinėmis dienomis lažybų punktuose į sąrašo priekį smarkiai kilstelėjo Cormac McCarthy,

 

Ko Un

Beje, vienas įdomiausių (ir gana dažnai pasitaikančių) spėjimų yra Bob Dylan!

 

Liko tik kelios valandos, ir tada mes sužinosim

 

K.Ž.G

Ilgesio kojos

~ kzL ~ 2 Comments

Ach, tos lietuviškos knygos… Na, gerai, pabandysiu papasakot, kas čia mano galvoj sukas, nors ir labai sunku.

Su šita knygute susipažinau Tyto Albos pristatyme, apie kurį rašiau čia. Knyga apie emigrantus, dabar gi nereta tema, ar ne? Skirtumas tik toks, kad ta emigracija kiek kitokia – ne į Airiją, Angliją, Ispaniją ar Amerikę – į Prancuziją gi lietuviai važiuoja rečiau, na, bent jau man taip atrodo. Skaičiau, skaičiau ir, žinai, labai sunkiai man statėsi filmas šios knygos (na, taip paprastai būna, kai skaitau – statau filmą, piešiu veikėjus, įsivaizduoju aplinką). Vis po akim maišėsi prancūziška Ežio elegancija, atrodė, kad vietomis filmas filmuojamas ant tos pačios ežio juostos, o žiūrint, tai vienas iššoka, tai kitas filmas, taip ir makalavosi man normalių vaizdų nesudarydamas.

Mintis kartais pabėgdavo nuo knygos, ne taip, kaip skaitant Radvilavičiūtę, bet, nieko ir nesakau labai, nes visgi čia “naujas vardas”, pirmas bandymas, bet vis tiek kerta tas minties pametimas. O ir negaliu sakyti, kad bendrą knygos vaizda pagavau – gal dėl to tas filmas ir nesistatė? Nežinau. Bet šiaip negaliu ir sakyti, kad visai nepatrauklu. Na, pagrindinė veikėja visus užburia savo raudonais plaukais, tai spėkit, ar manęs neužbūrė. Ir jaučiu kažkokią traukiančią srovę į tą knygą, personažą, bet kažkas man neišbaigta, neina man iki galo suprasti, biškį kankinausi, taip sakant. Gal dėl to, kad maišosi tas lietuviškumas, kuris lietuviškose knygose užknisa ir tas nebelietuviškumas, kuris neužknisa, net nežinau, gal reikia dar pavirškinti? O gal per daug personažų užgriebta šioms novelėms (Inesa, Eliotas, Berenikė, vaikai) ir dėl to nespėjo išsiplėtoti, kad man lengvai praslystų? Ir dar ta mintis vis persekiojo – tai ji čia apie save rašo ar ne apie save 🙂 (vajei, koks nenuorama smalsumas: ir apie save ir ne apie save).
Autorė

Yra ir labai įdomių, įdomiai išjaustų vietų ir visai ne tų, kur citatomis knyga pristatoma ant viršelio ir visur kitur. Ten taip skaudžiai pasijunta tos ilgos ilgesio kojos, tas priklausymas niekur arba nepriklausymas visur.

Žinai, ką? Tegul keliauja rytoj knyga pas emigrantę Giedrę, tegul ji pamatuoja tas kojas ir įvertina.

knygos ištraukos

|kojos be ilgesio|