Tikiuosi senatvėje būsiu šviesaus proto. Kokie man gražūs šviesūs seni žmonės – su milijonais prisiminimų, daugybe pasakojimų. Manau, kad tai didelė dovana – graži gyvenimo pabaiga. Todėl visą laiką žaviuosi tokiais žmonėmis, taip ir šį kartą, kai skaičiau Aliodijos Ruzgaitės prisiminimų knygą.

Kai atsiverčiau, tikėjausi kažko panašaus į G. Dauguvietytės knygą, bet tuo atžvilgiu visiškai apsirikau, nes tai visiškai kitokios moterys. Jei G. Dauguvietytė visą laiką buvo (ir tikriausiai vis dar yra), kaip aš sakau “patrakus”, tai A.Ruzgaitė daugiau man pasirodė kaip tokia geroji fėja iš vieno savo šoktų baletų – pasitempusi, išlaikyta, santūri, rimta, žavi.

Knyga man pasirodė daugiau ne pasakojimas apie pačią autorę, o pasakojimas apie Lietuvos baleto istoriją, nes asmeniškumų čia ne tiek ir daug (kartais norėjosi daugiau autorės jausmų ir minčių, labiau žinoti, kaip ji jautėsi, o ne tik faktą, kad kažkas įvyko, bet gal ne toks buvo knygos tikslas), o pikantiškų detalių tikriausiai iš viso nerasite, taigi, jei žmogui baletas ne prie širdies, o baleto istorija apkritai nedomina, tai knyga tikriausiai ir nebus labai įdomi, nes ji labiau enciklopedinio tipo, rami, rimta, su nuotabiomis nuotraukomis. Šokėjų nuotraukos tai yra tokie vaizdai, į kuriuos aš galiu atsisėdus žiūrėti valandų valandas – kaip į kokį tekantį vandenį ar ugnį – man taip be galo gražu. Ir šokis, o konkrečiai baletas, yra dar viena mano meilė, kuriai negaliu atsispirti, nes man labai labai gražu ir man užgauna širdį iki pat ten, iš kur ateina šiurpuliukai per visą kūną. Ir galiu žiūrėti, žiūrėti, kol pradedu verkti – man taip gražu.

Todėl sakyčiau, jei esi baleto mylėtoja, tai imk ir skaityk, o jei šiaip žiūrėtojas, tai imk šitą knygą ir bent pavartyk. Arba šiaip, nueikit baletą, nes pas mus jis vis dar labai prieinamas. O jei mėgstat jį, tai išduokit man, koks tavo mylimiausias baletas mūsų operos ir baleto teatre?

|balerina svajonėse|

interviu su autore čia. knygos puslapiai čia.