Valymas

Aš nežinau, ką jūs veikiate savaitgaliais.

Mane beveik kiekvieną šeštadienį galima sutikti vaikščiojančią pagrindine miesto gatve arba būnu pagrindinėje miesto aikštėje, kur perku gėles (ankstyvąją vasarą- glėbius bijūnų, o dabar – ilgas gladiolių ietis). Ir tada, jau žinoma, būtinai užeinu į knygyną.

Pardavėjas Håkan paklausia, kaip man patiko paskutinė skaityta knyga, ir pasiteisina, kodėl ji keliomis dienomis pavėlavusi pagaliau vis dėlto atsidūrė knygyne.

Nežinau, ką jūs dažniausiai veikiate šeštadieniais, bet žinau, ką jūs VEIKSITE rytoj.

Ogi eisit į knygyną ir pirksit S.Oksanen “Valymą”. Nežinau, kaip man čia jus įtikinti, jog tai būtina padaryti.

Gal užhipnotizuoti kaip nors? Bandau surikiuoti argumentus, bet nelabai sekasi, nes aš vis dar afekto būsenoj turbūt.

Allide (lietuviškame vertime Alydė) tarsi ragana gyvena atsiskyrusi nuo žmonių, gamina medetkų tepalėlius, marinuoja daržoves, o kaimo berniokai į jos langus mėto žvyro saujas, ant durų užrašinėja skaudžius žodžius. Už ką?

Vienądien Aliide per musių apsėdėtą langą pamato sode gulinčią merginą Zarą, kurios netikėtas atsiradimas padarys taip, jog praeities vaiduokliai išlįs iš grindų plyšių, iš už slėptuvės sienoje, iš už sesers siuvinėto vestuvinio užtiesalo, iš beržų sula kažkada kvepėjusių standžiai supintų sesers kasų, iš senų uždraustų estiškų laikraščių, iš slaptų NKVD dokumentų, iš puodų, kuriuose verdamas muilas,  iš tąsaus sirupo buteliukų, iš kaustytų čekistų batų purvo ir pigiomis cigaretėmis prasmirdusių partinių aktyvistų odinių striukių.

Zara- trafficking auka, neiškentusi žiaurumo bėganti nuo savo antžmogiškų sąvadautojų.

Tiek Allide, tiek Zara jungia jų abiejų baisūs potyriai ir išgyvenimai. Nors ir abi labai nepatiklios, nors abiems joms diriguoja jų baimės, jos sugeba suprasti vieną kitą ir atrasti, jog jas riša daug daugiau nei patirta baisi prievarta.

Švedijoje vieno tyrimo metu buvo analizuojami istorijos vadovėliai. Keturiuose analizuotuose vadovėliuose buvo paminėti 930 vyrai ir… 62 moterys. Taigi, oficialiojoje istorijoje moterų beveik nėra, bet S.Oksanen būtent ir nukreipia savo žvilgsnį į moteris, kurių vardai neminimi, bet be kurių tie vyrai vadovėliuose nebūtų atsidūrę.

Ką tai reiškia būti miško brolio žmona? Ką tai reiškia būti jo dukra? Kai vyrai sugalvoja kariauti, kai vieni jų ant pečių užsimeta šautuvus ir išeina į mišką, kiti pasiima tokius pačius šautuvus ir eina pirmųjų gaudyti, ką tada daro moterys?

S.Oksanen viename interviu (Bernardinuose) sako

Vykstant karui, moterys yra priverstos prisiimti pasyviosios pusės vaidmenį. Tarkime, jos negali turėti ginklų. Tai kelia nuostabą. Sunku suvokti, kodėl moterims neleidžiama apsiginti pačioms. Esmė – manymas, kad, neturėdamos ginklų, jos liks už mūšio ribų ir taip bus apsaugotos. Tačiau realybėje šis faktas reiškia tik tai, jog jos negali apsiginti pačios. Ir vis dėlto manau, kad moterų rezistencinis judėjimas buvo labai aktyvus ir maištingas.

Oksanen brutaliai nagrinėja seksualinę prievartą prieš moteris, ji daugiau pasako nei nutyli, todėl “Valymas” yra juodas tamsus romanas. Kokia egzistencija laukia moters patyrusios seksualinės traumos pažeminimą? Bet knygos herojė Aliide nėra vien auka. Autorė sukūrė tikrai gilų, komplikuotą, nevienareikšmį ir neplokščią moters portretą, kur moteris nėra nei ragana, nei šventoji.

S.Oksanen

Detalių gausa estiško kaimo gyvenimo aprašymuose kelia nuostabą: tie visi gražūs, kone ritualiniai darbai stipriai kontrastuoja su okupacininkų tradicijomis. Pavyzdžiui, Aliide labai bijo, kad jos tėvų sodyba atiteks rusams ir tada ten grindys bus nuklotos saulėgrąžų lukštais, kurie traškės po kojomis kaip tarakonai.

Būtinai skaitykite.

Ne vien todėl, kad kalba kone degina, ne vien todėl, kad autorė sugeba sukurti tamsią įtampą, ne vien todėl, kad S.Oksanen pasakojimas yra stiprus ir brandus, ne vien todėl, kad kritikai jau dabar ją siūlo nominuoti Nobelio premijai, ne vien todėl, kad ji atidengia moteriškąją perspektyvą, bet dar ir todėl, kad daug dalykų jos romane pažinsite iš savo ir savo močiučių bei senelių gyvenimo.

Ir lenkiu galvą prieš Versus Aureus už drąsą išeisti jaunos (!) suomių (!) feministės (!) knygą. Todėl iš visos širdies noriu, kad knyga būtų labai perkama.

Užsukit rytoj į knygyną :palepinkit save stipria ir pulsuojančia proza.

K.Ž.G

Kur mano puodukas? :)

Labai dažnai prisimenu, kaip mes su visa šeimyna buvom svečiuose pas KŽG ir kaip mums visiems buvo smagu (tikiuosi KŽG šeimynai irgi ne tik iš mandagumo :D). Dažnai prisimenu, nes gavau daug skaniai valgyti ir, aišku, sėkmingai prasinešiau per knygyną, tuo ir vėl noriu čia pasidalinti. Kaip ir tuo, kaip džiaugiuosi, kad galiu skaityti su kukuliu tas nuostabias knygutes su originaliais Giedrės vertimais.

Šį kartą knygutė apie tai, kaip gyvuliai nukniaukė mergaitės naktinį puodelį. Labai graži istorija, labai aktuali, kai reikia 🙂

Nesuprantantiems švediškai: Ar matei mano puoduką?
Lota Lej turėjo padaryti svarbų reikaliuką, kurį daro kasdieną, bet ne šiandien, nes kažkas paėmė jos puoduką
Pažiūrėkit visi! Šitą dubenėlį padarė genijus!
Kuo tu skundies? Kas per puodukas? Kaip jis atrodo? (Karvė skaito "Pieno naujienas")
Kaip praktiška! Ir patogu kaip fotelyje!
Kai gyvuliai atrado puoduką, tvarte tapo labai švaru 🙂
Kai Lota pagrasino, kad vis tiek padarys, tai, ko nori... Puodukas greitai atsirado 🙂

|mama|

Laiškas Dievuliui

Dievuli,

Gal būtų galima padaryti taip, jog jei iki išnaktų skaitai labai gerą knygą, tai ryte nebūni pavargęs?

Suprantu, jog jei naktinėju, nes žiūriu kokį kvailą filmą su Steven Seagal ar Chuck Norris, tai tada tikrai nusipelnau bausmės- baisaus nuovargio ryte.

Bet jei skaitau tikrai gerą, kvapą gniaužiančią knygą, gal būtų imanoma iš Tavo pusės pritaikyti kokį nors kitą nuovargio standartą?

Gal norėtum prisidėti prie geros literatūros skaitymo skatinimo?

Pavargusi (bet pabaigusi K.Oksanen “Valymą”) K.Ž.G