Su “Liv Marija” tai tokie reikalai – iš pradžių net nesiruošiau skaityt (nusprendžiau pagal viršelį ir erzinančią paantraštę), bet užtikau bibliotekoje, pamačiau kad plonytė, perskaičiau ir, nepaisant visokių “kaip gražu” ir “kas čia per nesąmonė”), visai ji man patiko. Labiausiai patiko ir romatiškai užliūliavo pirmoji knygos dalis – tokia romantiška šeima – į salą užklydęs milžinas norvegas veda vietinę merginą, jie lieka saloje, gimsta duktė, kurią jie apgaubia didele meile, suteikia didelę laisvę, įmanoma tik tokioje saloje. O paskui kažkoks prašalietis atvykėlis, niekšas!, ima ir sujaukia šią idilę, Liv Marijos mama iš fėjos pavirsta ragana ir iššiunčia dukrą į bokštą – Berlyną.
Čia Liv Marija patiria savo didelę meilę, kuri įsirėš vos ne kūne. Pats paauglystės meilės romanas mane įtikino, bet čia jau būsim apie knygos vidurį ir iš dramos persikelsim į melodramą, kuri vis tiek smagiai susiskaitė, na, tik tiek, kad nelabai įtikinamai, bet kaip melodramai galim atleist. Labiausiai mano “mama cenzūros” nepraėjo knygos pabaiga, kad ir kaip visaip stengiausi save įtikinti, kad Liv Marija yra laisva dūšia ir nesutverta būt uždaryta ar susidorot su senos meilės prisiminimais-neprisiminimais (na, sakau, kad įsirėžę iki kaulo).
Tad perskaičius liko visai geras jausmas, gavau daugiau nei tikėjaus, bet va, per daug gilintis ir narstyt charakterių kažkaip nesinori, nes pradedi labai kabinėtis. Tai ir paliksiu geriau šią knygą laisvai plūduriuot prisiminimuose, kaip lengvą, gražią vasaros skaitinį.
knyguziurkes.com 