Edwardui 39-eri metai ir jis gyvena vienas. Kiekvieną dieną atsikelia apie pusę aštuonių, tiksliau 7:37 arba 7:38, arba 7:39, ir užregistruoja tą laiką savo registre, kaip ir tai, koks tą dieną oras. Edwardas beveik su niekuo nebendrauja, o dieną pabaigia rašydamas skundus žmonėms, kurie jo manymu, pasielgė netinkamai. Tiesa, gydytojos patarimu, skundų neišsiunčia, tiesiog tvarkingai susega į segtuvus.

Tikriausiai jau įtarei, kad kažkas su Edwardu ne taip, kaip su eiliniu žmogumi. Jis turi (nežinau, kaip čia teisingiau pasakyti, gal “turi” bus geriausias terminas, nes serga tai tikrai ne tas) Aspergerio sindromą. Jis gyvenas vienas, tačiau yra išlaikomas turtingo, bet gan despotiško tėvo, kuris su sūnumi kalbasi per teisininką. Dėl to tiek tėvas, tiek teisininkas gauna savo porciją į segtuvus susegamų skundų.

Ir vieną dieną… aišku, kad kažkas knygoje turi įvykti, tad vieną dieną Edwardą užkalbina kaimynų berniukas, kuris, kaip devynmečiui ir priklauso, prieš Edwardą neturi išankstinių nusistatymų, o taip pat visiškai nereguoja į jo keistenybes ir bandymą juo atsikratyti. Ir kaip visada, kartais reikia tiesiog vieno žmogaus, kad pasikeistų kito žmogaus gyvenimas.

600 Hours of Edward – maloniai susiklausiusi knyga, kuri po Marko Haddono “Tas keistas nutikimas šuniui naktį” gal nėra didelė naujiena, tačiau vis tiek įdomi pabūti tokio žmogaus kailyje. Kaip ir įdomūs Edwardo susitikimai su savo psichiatre ir jos paaiškinimai, kaip Edwardui reiktų reaguoti į visuotinai priimtinas bendravimo normas, pvz., kodėl susipažinus internetinėje pažinčiių svetainėje ir atėjus į pirmą pasimatymą nereikėtų tiesiai šviesiai prisipažinti, kad labai nerimavai, nes nežinojai, kaip čia reikia pirmą pasimatymą išsisukti su sekso reikalais.

Visai patiko.