Nustebinusi su “Glesum” Rasa Aškinytė pateko į sąrašą rašytojų, kurių, matyt, jau skaitysiu visas naujas knygas. Taip ir naujausioji įsiterpė netikėtai į tarpą skaitomos negrožnės (dūšiai atsigauti). O aš vėlei sėdžiu ir nežinau, nuo ko pradėti – knyga ne iš lengvųjų apžvelgti. Tad rymau ir dūsauju.

Sako, kad į tą patį vandenį du kartus neįbrisi, bet šita istorijos upė, vis, atrodo, atneša kažkur matyta, kažkur girdėta, kažkam jau nutikę atgarsius, kas, kad ne iš šių dienų. Kaip kokią sakmę ar dainą iš lūpų į lūpas, vienos kartos moterų perduodamos į kitos kartos moterims. Taip, žiū, per kelis šimtmečius peršokus taip pat skamba, apie tą patį dainuoja. Tik liūdna ta daina. Ir nesvarbu kada, kuriam šimtmety dainuojama – nelinksma nelengva moters dalia. Jei myli – tai vis ne tą, jei gimdo – tai ne nuo to, ir per amžių amžius – ne savo likimo šeimininkė, išskyrus laisvę prisipažint esant ragana.

Kažkokia bloga karma, ar prigimtinė nuodėmė, jei norite, atrodo, velkasi paskui knygos veikėjas, laukia kažkokio išvadavimo iš netikusiai užstrigusio laiko rato, išrišimo laukia. Sulaukia, nes

“Dievas miegojo, bet jo širdis budėjo”.

Bet ar ne per didelė kaina tūkstačius metų laukti?

Patiko man, paskaitykit, tik tas skaudumo jausmas skaitant ir perskaičius. Geros knygos ženklas?