Na, negalvojau, kad mano rankose “Svajonių knygos”, bet kaip sakant – nesakyk niekada. Įdavė įrankas ir turiu. Žodžiu, buvo pasinaudota mano smalsumu ir gera valia (šitoj vietoj reikia nusišypsoti, nes šiaip ši skambi frazė – juokinga, ypač mano lūpose).
Nu, ir ką? Ogi visai nieko. Nėra kažkoks metų šedevras, bet gi šito ir nesitikėjau, ane? Bet nėra kažkokia tūpa knygelė, kurią autorius pasirašo slapyvardžiu, nes jam pačiam jos gėda. Skaičiau lengvai ir greitai oro uosto salėje ir lėktuve, intrigos netrūko, kad puslapis vytų puslapį, vertimas irgi visai nieko, išskyrus “high chair”, kuri verčiama kaip “aukšta kėdė”, nors, mano manymu, turėtų būti verčiama kaip “vaikiška kėdutė”, nes lietuviai nereitinguoja kėdžių pagal jų aukštį, or ir dėl tiesioginio pavadinimo vertimo būtų verta padiskutuoti, bet tik tiek.
Nors pradžia tokia atrodo gan saldžiai – pagyvenęs (gerai, gerai, keturiasdešimtmetis) vyriškis iš Londono užkalbina dvidešimtmetę mergiotę kaime, paflirtuoja ir pašnekina, na ir jau galima nujausti, kas ten turėtų įvykti (tik per daug neįsijauskite), bet čia tik pradžia. Ta mergiotė iš tiesų išvažiuoja į Londoną ir įsisuka į bohemišką gyvenimą (ne be vyriškio pagalbos). O štai kita siužeto linija vystosi šiais laikais ir tos linijos turi susitikt kažkur.
Tokia truputį supinta istorija, kai visokios praeities paslaptys iš pasąmonės lenda per visus galus ir tuos gaus reikia sugaudyti ir surišti, kas pabaigoje labai sėkmingai ir įvyksta. Bet mįslių įminimas nebūtinai reiškia laimingą pabaigą, šiuo atveju- naują pradžią, kai reikės išmokti susidėlioti save iš naujo.
Nors ir nelinksmas, bet visai geras skaitinys atostogoms.
knyguziurkes.com 