Kažkaip norėjosi lengvo ir greito skaitymo, tai labai tinkamai ir gerai pasirinkau. Kaip tik vasarai, sakyčiau. Knygos intriga taip įtraukė, kad negalėjau atsitraukti ir perskaičiau per vieną dieną. Ir kadangi kažkokių ypatingų lūkesčių knygai neturėjau, tai, išskyrus vieną epizodą, viskas toj knygoj man skaniai susikramtė, įtikino ir net labai patiko kaip susukta pabaiga. (Prisipažinsiu, kad Musso nebuvau skaičius).
Pagal knygos anotaciją, tikėjausi visai kitokio siužeto. Ant knygos nugarėlės labiau akcentuojama Lizos ir Arturo istorija, tai pradėjus skaityti, aš vis laukiau ir laukiau, kur ta Liza, kuri visai nesiskubina pasirodyti. Vienu momentu net dar kartą atsiverčiau dar kartą perskaityti knygos nugarėlę, su kvaila mintim, kad gal čia kažkas kažką aprašydamas sumaišė. Aišku, niekas nieko nesumaišė, tik akcentus kitaip sudėliojo, nei skaitant dėliojosi. Man tikrai pagrindinis ir vienitelis pagrindinis veikėjas yra Arturas, o Liza tokia, na žinot, kaip filmų apdovanojimuose, geriausia antraplanė aktorė.
Taigi prasideda viskas gan erzinančiai – Arturas iš savo netikro tėvo gauna išankstinį palikimą – švyturį, su sąlyga, kad niekada neatidarinės švyturyje užmūrytų durų. Nu, come on, dar kyla klausimų, ką tą pačią dieną Arturas padarė? Aišku, kad mūrą išmušė ir duris atidarė. Na, negi nebuvo galima kažkaip kitaip jo prie tų durų atvesti tik vaikų darželio būdu, sakant, kad nevagytų vaikas saldainio, kuris jam prieš akis makaluojamas? Tai čia ir buvo tas aukščiau minėts užknisantis momentas, bet apsimeskime, kad jo nebuvo ir tada jau durys atsidaro ir įsiurbia. Tikrai. Švyrurys įsiurbia Arturą, o knyga įsiurbia skaitytoją. Kaip mane pavyzdžiui. Ir tada, kai jau įsijauti į mistišką realybę ir lauki lauki pabaigos, autorius šast ir apverčia aukštyn kojom.
*Uždėjau kategorijas “patiko” ir “tinka atostogoms”. Pabadysiu tokias padėlioti, kad būtų lengviau atsirinkti, kas kur.
knyguziurkes.com 