Ledinukų rūmai

ledinuku-rumai-1

Niekaip negaliu apsispręsti dėl šios knygos su daug daug žodžių. 470 puslapiųir tikrai ne double space, atsiverskit, pamatysit. Pabandysiu surašyti, ko man čia nesiseka susigaudyt, ga kol rašysiu ir susigaudysiu – būna ir taip.

Istorija prasideda (iš tikro tai ji prasideda daug kartų) labai įtraukiančiai. Tiesa, prisipažinsiu, kad labiau įtraukė antroji pradžia, o gal net trečioji besivadinanti “Dar anksčiau”, kai į Stambulą atplaukė pabėgelė Agripina Fiodorovna Antipova – seno vyro jauna žmona. Tiesiai iš Krymo (kažkaip viskas labai simboliška, nors knyga ir rašyta prieš Krymo šiandieninius reikalus). Nėščia. Ne tik pilvą, bet ir save reikia kažkaip gelbėti, o senyvas vyras, tėvynės negandų visiškai išmuštas iš vėžių, šeima pasirūpinti nesugaba, tenka Agripinai. Taigi tempia abu, o paskui jau ir tris, už pakarpos pirmyn- kažkaip reikia kapanotis. Deja, nelabai sėkmingai tas jų gyvenimas klostosi, tad jau minėtas vyras Pavelas perlipa savo išdidumą ir kreipiasi į Prancūzijoje gyvenantį brolį – gelbėk! Prancūzijoje prasigyvena ir daug vandens nutekėjus, jau visai senatvėje, sugalvoja grįžti į Stambulą ir kaip dovaną žmonai vyras pastato jai Ledinukų rūmus.

Dabartyje tai Ledinukų rūmuose gyvena visokiausio plauko ir keistumo gyventojai. Skaitai keisčiausias jų istorijas, skaitai ir viena mintis vis sukasi galvoje – ir kurgi jie nuves šie žodžiai, tiek daug žodžių, kaip jie susiriš, sujungs gijas ir susipins. Skaitai skaitai ir vis galvoji “So what?” Kažkaip man atrodo, kad neturėčiau skaitydama apie tai galvoti, jei specialiai nesistengiu.

Tokia ir gaunasi dilema – kai skaitai įdomu, bet nėra tos pirmyn vedančios natūralios intrigos, kuri traukia prie knygos dieną naktį. Neturėtų būti, kad kol paskaitai apie vieno buto gyventojus, pamiršti, ką ten veikė kitas. O pamiršti todėl, kad jie paskiri tokie, pabirę. Apie kiekvieną galima parašyti knygą ir autorė tai puikiausiai sugebėtų, bet šį kartą man atrodo, kad apjungti žavingas buto gyventojų istorijas nevisai pavyko. Bendrai juntama smarvė ir tarakonų “dalybos” – per silpna jungtis. Pritrūko man ir kulminacijos.

Tai toks ir jausmas. Lyg kažkas gerai, bet kažko ir trūksta. Bet būtina paskaityti visiems “kolekcionuojantiems” Stambulą. Arba prieš važiuojant.

 

Spintos istorijos

Spintos-istorijos-1914

Neįtikėtina, bet prieš beveik 6 metus šitam bloge buvo įrašas apie spintą ant viškaus. Skaitydama vaikams šią knygą, prisiminiau, kad ir mano močiutės namo viškus yra pilnas visokių istorijų, paslapčių ir stebuklų (reikia tik tikėti), tai taip kažkaip  ir skaičiau ilgesingai ir su nostalgija (nors žodis ir nelabai tinkamas, bet suprantat, ką turiu omeny).

Kaip ir šiandien, lietui lyjant, Emilija iš neturėjimo ką veikti eina ten, kur greičiausiai jai eiti nelabai leidžiama – kopėčiomis į palėpę. O šios dažniausiai, jei jau būna, tai nebūna tuščios. Dėžės dėželės, skrynios, spintos ir spintelės, seni rūbai ir rakandai, iš kurių galima sudėlioti visą šeimos istoriją, o jei dar sugebi juos prakalbinti, tai sužinosi ko neįsivaizdavai, na, pavyzdžiui, tavo būsimo mamos ir tėčio pirmajame pasimatyme juk niekas kitas išskyrus kokį skėtį ar lietpaltį gi ir nedalyvavo, tad jie apie tą pasimatymą ir papasakos objektyviai, geriau nei pati mama ar tėtis.

Tai smagi ir graži knygutė. Pradžioje gal kiek lėtoka ir nieko per daug nevyksta, bet pabaigoje visai smagu. Labai tinka jauniesiems skaitytojams, nes praktiškai nėra puslapių be iliustracijų – su iliustracijom gi smagiau ir greičiau, ir puslapiai neatrodo tokie nesibaigiantys. Tik viena mintis sukasi galvoje – kas dar tokias senienas kaip jaunystės lietpaltis laiko senose palėpių spintose? O gal aš čia tiesiog iš pavydo, kai žinau, kad mano abiejų močiučių palėpėse jau viskas sutvarkyta ir aš begaliu tik kuistis vaikystės prisiminimuose sukabintais džiūstančiais kumpais, spalių krūvom ir daiktais daikteliais, kurių net pavadinimų nežinodavau.

Spintos-istorijos-vidiniai-28-29