Vieno žmogaus bohema

“Vieno žmogaus bohema” yra smagus vieno vakaro pasibuvimas su knyga. Na, ir su Ugne. Neliūdnas, nors kartais apie liūdnus dalykus, greičiau nelėkštas ir saviironiškas. Keletą kartų net teko griebtis pieštuko pasibraukti keletą taiklių minčių – juk ne su kiekviena knyga taip atsitinka. O keletą kartų teko gaudyti bepabėgantį dėmesį.

Man atrodo, kad esu skaičiusi visas Ugnės Barauskaitės knygas. Tikrai skaičiau “Dešimt”, o kitos kažkaip nelabai atsimenu. Buvo tai senų senovėje, skaityti tikrai buvo nenuobodu. Tad visos storos knygos į šalį, skaitau Barauskaitę.

Paprastai tariant knyga yra apie Ugnės gyvenimo tarpsnį (tikriausiai nuo 2005 iki 2015, ankstesni tarpsniai kitose knygose).  Autobio toks. Bepigu savo gyvenimo motyvais sukurti kažkokį personažą ir paskui prirašyti, kad “sutapimai yra visiškai atsitiktiniai”, o čia skaitai ir žinai, kam atsitiko ir kam taip buvo. O atvirumas man visada yra kažkoks oho! Nes visada toks kabo klausimas – kiek toli ir kiek atvirai galima nukeliauti? Kiek Tomui, Dainiukui ir Jūratei patinka būti Ugnės asmeninio atvirumo dalyviais? Kiekvienas gi savo teisybę turi, ar kiekvienas turi rašyti savo teisybės knygą? Tad čia skaitome Ugnės teisybę, jos keliones, jos Stambulą, kur vaikštinėja, vaidina, kad moka turkų kalbą, šoka pilvo šokį, žino, kiek galima žiūrėti arba nežiūrėti turkui į akis. Pilna Turkijos mano skaitymuose šiuo metu kartu su “Ledinukų rūmais”.

Nepaisant visų bla bla bla, ar patiko? Patiko. Ar ilgam užsiliks galvoj? Man – ne, išskyrus tas pabrauktas vietas, nes jose truputį apie mane arba apie tai, kaip panašiai galvoju, net pati nustembu, kai perskaitau…

***

“…aš visada patikrindavau konflikto svorį mirties kontekste. Man buvo nesupratama, kaip galima rėkti vienam ant kito, esą nekenčiu tavęs, dink man iš akių! – kai dingę iš akių jie gali ir nebepareiti. O jei numirs, kas tada? Padėsi ant viršaus gėlių?”