Kavinė pasaulio pakrašty

Šitą knygą, labiau knygutę, ėmiausi skaityti nekreipdama dėmesio į “romanas apie gyvenimo prasmę”. Ne dėl to, kad nėra prasmės, bet šiaip, įdomu pasidarė, kas ten per kavinė. Ir dar, prisipažinsiu, kad plona knygutė, nes jeigu būtų labai stora, tai gal ten jau tikrai ir būtų apie tą gyvenimo prasmę ir tada tikrai nė iš tolo neskaityčiau.

Kaip bebūtų keista, labiausiai man įstrigo žodžiai pratarmėje:

Labiausiai slėgė, kad retą kurią dieną nepaklausdavau savęs: ar gyvenime neturėtų būti ko nors daugiau nei dešimt ar dvylika darbo valandų tarp kabineto sienų? Darbo, kurio pagrindinis tikslas, kaip atrodė, sulaukti paaukštinimo, o tada jau praleisti biure po dvylika-keturiolika valandų per parą.

Kai supratote, knygos herojus yra darboholikas su netikusiu gyvenimo tikslu. Tad knyga tinkama visiems darboholikams arba visiems be tinkamo gyvenimo tikslo arba ir to, ir to. Nes gal paskaitysi ir tau užsidegs lempa, ir apsišvies protas. Nes žinot, atrodo, kad dirbame tam, kad kažką galėtume veikti ateityje. O iš tikro, sako, reikia dabar dirbti tą ateities darbą ir tada nebereikės toje mizeriškoje dabartyje laukti išganingos ateities. Bet čia jau galime pasiginčyti. O kas jei ta ateitis ne tik tavo, bet ir tavo vaikų? Nes su savo ateitim žmogus gali daryti ką nori, bet va, vaikų… O gal jei taip veiksi, gal viskas savaime susidėlios ir tau, ir vaikams, ir anūkams? Nes bus tiesiog geras užtaisas? Gera karma ir visa kita gerai?

Bet, žinai, kad veiktų, reikia tuo pradėti gyventi, nes vien tik skaityti knygas apie gyvenimo prasmę neužtenka. Nesvarbu, ar 103 psl. ar 700. Tai va, paskaičiau ir nieko nekeisiu. Na, bent jau kol orai neatšalo.