Stouneris

Visų pirma, šios knygos viršelis yra toks, pro kurį praeiti bent jau man būtų neįmanoma. Jaučiu, galėčiau jį įsirėminti ir pasikabinti kaip paveikslą. O dar sako, nevertink knygos pagal viršelį. Čia blogiems viršeliams skirta, ne geriems. Ačiū leidyklai, kad nesiėmė išradinėti naujo viršelio.

Kaip sako knygos anotacija “Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys liko beveik nepastebėtas. Antram gyvenimui jis buvo prikeltas 2003 m., kai pasirodė “New York Books Review Classics” serijoje.” Ir tai yra tobulai klasikinis romanas. Tobulas, nes atrodo, kad nėra nė vieno nereikalingo žodžio ir nė vieno nereikalingo žingsnio. Tiek, kiek reikia parašyti apie žmogaus gyvenimą.

Part of “Stoner” ’s greatness is that it sees life whole and as it is, without delusion yet without despair. Tim Kreider

Skaitant knygą manęs visą laiką neapleido kažkoks laikinumo jausmas. Ne akimirkos laikinumo, bet viso gyvenimo laikinumo. Stouneris iš niekur atėjo į universitetą, toks jausmas, kad iki tol net negyveno, o tik šiaip egzitavo kaip tėvų ūkio vienas padargų. Nematomas, nepastebimas žmogus. Visai netikėtai universitete atsiradęs, iš tikro tik tada ir pradėjo gyventi, atsivėrė žmonėms ir pasauliui, keletą kartų spjovusiam jam į veidą. Taip šlykščiai ir, žinoma, žmonių, kurių šiaip gyvenimo tikslas yra neleisti kitiems ramiai gyventi. Jei ne man, tai ir ne tau.

Bet negalvok, kad čia toks neviltingas ir niūrus romanas. Pusę gyvenimo nuolankiai besitraukiantis visiems iš kelio, antroje gyvenimo pusėje Stouneris tarsi įsikūnija į savo pavardę – tampa akmeniu tam pačiam kely, kurį ankščiau visiems užleido. Kai jau atrodo nebėr ką prarasti, galiu užsispyrusiai mėgautis savo esatim – dabar jau jūs apeikit, jei trukdau, nes man taip gerai ir į šalikelę aš nesitrauksiu. Taip žavingai, kad neįmanoma skaitant nesišypsoti ir nepavydėti Stounerio studentams.

Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo ankščiau už jį: Kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė – ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą.

Romanas dar vadinamas “Didžiojo Getsbio” antipodu. Va taip gražiai Tim Kreider jį paaiškina  straipsnyje “Geriausias Amerikos romanas, apie kurį niekad nesate girdėję”:

“Stoner” is undeniably a great book, but I can also understand why it isn’t a sentimental favorite in its native land. You could almost describe it as an anti-“Gatsby.” I suspect one reason “Gatsby” is a classic is that, despite his delusions and his bad end, we all secretly think Gatsby’s pretty cool. Americans don’t really see him as an anti-hero or a tragic figure—not any more than they see the current breed of charismatic criminals on cable as villains. Gatsby’s a success story: he makes a ton of money, looks like a million bucks, owns a mansion, throws great parties, and even gets his dream girl, for a little while, at least. “Stoner” ’s protagonist is an unglamorous, hardworking academic who marries badly, is estranged from his child, drudges away in a dead-end career, dies, and is forgotten: a failure. The book is set not in the city of dreams but back in the dusty heartland. It’s ostensibly an academic novel, a genre historically of interest exclusively to academics. Its values seem old-fashioned, prewar (which may be one reason it’s set a generation before it was written), holding up conscientious slogging as life’s greatest virtue and reward. And its prose, compared to Fitzgerald’s ecstatic art-nouveau lyricism, is austere, restrained, and precise; its polish is the less flashy, more enduring glow of burnished hardwood; its construction is invisibly flawless, like the kind of house they don’t know how to build anymore.